Liūdni dalykai

Koplytėlėje

Artimų skausmas, velionio pašarvojimas- apdėjimas gražiausiomis baltomis gėlėmis- tiesiog skendo jose… Mišios, giesmės, muzika, nuotaika, prisiminimai, apmąstymai, išgyvenimai, viskas persipynė. Daug dalykų ir tai privertė mane čia parašyti… Straipsnis apie paklydusią avelę- patėvį Liudviką, kuris buvo be galo linksmas, nuolat juokaujantis, daug patyręs ir išmanantis žmogus, kuris pasitraukė iš gyvenimo netikėtai nustebindamas daugybę žmonių. Tai buvo žmogus su kuriuo galėjai jaustis saugiai, pasijuokti, paprašyti pagalbos betkokioje srityje, keliauti, šnekėtis ir visada turėti gerą kompaniją. Taip pat buvo džiugu, kad mama buvo laiminga, o dabar viskas nebetaip, su ja jis nebeskins gėlių, neberinks uogų, nevaikščios pajūriu, nesakys gražių žodžių, kurie anot mamos būdavo tikrai išskirtiniai ir labai gražūs. Kaip brangiausiem žmonėm buvo sunku su tuo susitaikyti, kai miršta jauniausias brolis, kai mama turi laidoti savo sūnų, kai tokia neteisybė. Na bet kažkas man visai nesenai minėjo, kad Dievas pasiima į dangų gerus žmones, kurie jau padarė daug gero ir jų reikia ten… Bet kodėl atima iš mūsų? Ar yra tame kokai prasme? Galbūt ir yra, tačiau labai jau skaudi…
Taip, liūdnas įrašas, tačiau noriu juo pasidalinti, labai skauda širdį ir tikrai noriu išsikalbėti, noriu pasidalinti viskuo kas susikaupė, nes, žmonės, yra gyvenimo prasmė ir ji labai paprasta! Šiandien palaidojome mamos draugą Liudviką, kuris man buvo tarsi patėvis. Tikrą tetį turiu, bet jis gyvena su kita šeima, tevai išsiskyrę beveik penki metai, o mama poroje  su Liudviku išbuvo daugiau nei keturis metus, galbūt būtų išbuvę ir ilgiau, tačiau… Kaip jis ją mylėjo, ji taip pat be jo negalėjo gyventi, nors ir pykosi dėl kai kurių dalykų, pvz girtavimo, kuris neatrodė, kad bus toks įtakingas ir kad yra tikrai jau stadijoje, kurioje jau reikia kažko imtis… Tačiau ar tikrai dėl to mirė žmogus tikrai neaišku, nes net nepanašu. Panašiau, kad žmogus mirė iš liūdesio, kuris įtakojo sveikatą, panašu, kad tuo metu mirtis tarsi buvo kaip išeitis, tačiau galėjo būti ir kitaip… Tikrai nepasakosiu visų smulkmenų, kaip ir su visais žmonėmis- visko buvo, įvairiai klostėsi santykiai, tačiau jis buvo geras žmogus tiek mum, tiek kitiem ir dabar jį minime tik geruoju ir be galo ilgimės. Pašarvotas buvo koplytėlėje, kurioje ir atsisveikinome paskutinį kartą, buvo labai sunku, bet laikiau jausmus savyje, kol jie neišsiveržė nevaldomai patys, labai paveikė bažnyčioje giesmės, vienuolio iškalbingumas tiek bažnyčioje, tiek prie kapo, jis net visiem rankas, kiekvienam asmeniškai paspaudė, užkasus Liudviką… Na bet kodėl aš apie tai rašau… Galbūt iš dalies todėl, kad man be galo sunku, skaudu ir jaučiu didelę neteisybę, galbūt todėl, kad mane ir kitus privertė susimastyti tiek mišių metu, tiek laidojant vienuolio pasakyti žodžiai. Na nepasakė kažko naujo, tačiau privertė susimastyti… Susimastyti apie tai jog reikia vienas kitu rūpintis, dalintis ir padėti, būti vienas kitam širdies broliais ir seserimis visada, mylėti ir tausoti savo artimą, draugą, kaimyną, brolį, seserį ir t.t. Branginti žmones tol kol jie gyvi. Mamos draugas (taip aš jį visad vadindavau kažkodėl, gal todėl, kad nebuvo susituokę) iš pradžių juk buvo svetimas žmogus, tačiau labai greitai tapo šeimos nariu, jo artimieji ir giminės mus priėmė kaip savus (nors ir nevisi) ir dauguma pareiškė nuoširdžią užuojautą šios netikėtos ir neteisingos mirties atveju. Mirė žmogus, kuris buvo brangus labai daug kam: sūnam, jų draugam, artimiesiems ir beabejo mums su mama. Susirinko daug žmonių atsisveikinti ir palydėti į paskutinę kelionę ir visi netikėjo, kad taip įvyko tokiam gan jaunam žmogui… Galbūt kankina kaltės jausmas, kad galėjome kažką pakeisti, nes viską permastant buvo įmanoma išgelbėti žmogų nuo ilgo (mėnesio laiko) gėrimo, kad galbūt vienas žingsnis būtų viską pakeitęs, kad gabūt jei būčiau neišvykęs į kaimą, mama nebūtų suspipykusi ir jis nebūtų išvykęs. Tačiau taip jau yra kai alkoholio ima trūkti organizmui, žmogus tampa kaip nesavas, pykstasi ir išvyksta girtauti. Tačiau dabar atrodo, kad galėjome bent per prievartą gydyti nuo to, tačiau mirties priežastis buvo sustojusi širdis, kuri sustoti galėjo tiek dėl sveikatos, tiek dėl dvasinio skausmo. Kai kas sako, kad tai likimas, nes viskas klostėsi būtent taip, kad taip ir atsitiktų. Rodos pats likimas viską darė taip, kad negalėjome nieko pakeisti, nors ir galime dabar kaltinti save kiek daug galėjome padaryti, kad išgelbėti žmogų. Skaudu, be galo skaudu, kai žmogus ryte dar šneka, o per pietus jo nebėra… Visai nesiruošė mirti: išsiskalbė, pietavo, prigulė pamiegoti ir viskas… Mirė su telefonu rankose laukdamas mamos skambučio… Kad ir kaip būtų sunku, kad ir kaip atrodytu neįmanoma susitaikyti su tuo, kad nebebus žmogaus, kuris visada padėdavo, su kuriuo visur keliaudavome, kuris nuolat mėtydavo labai vykusius juokelius ir jautėmės turintys žmogų, kuris daug žino, daug kuo gali padėti ir t.t., tačiau turime gyventi toliau ir kaip sakė vienuolis- rūpintis vieni kitais, dažniau pasėdėti kartu, rašyti laiškus ranka, iškeisti techniką į amžinasias vertybes. Gyvenimo prasmė ir yra tokia. Kaip sakoma: Dievas neklaus Tavęs kiek diplomų turi, Dievas neklaus Tavęs kiek uždirbai, jis neklaus Tavęs kokį automobilį turėjai, neklaus kiek žmonų ar vyrų turėjai, bet jis paklaus: Ką gero padarei vardan mano pasaulio? Ką gero padarei dėl kitų? Dėl ko gyvenai? Galbūt dar paklaus ar gyvenai prasmingai, galbūt paklaus ar padarei laimingais kitus ar tik žiūrėjai savo naudos ir laimės? Na aš niekada nebuvau labai religingas, tačiau šie žodžiai verčia susimastyti ir jie yra teisingi, jais vadovauajntis manau galima nugyventi gyvenimą prasmingai, o ta prasmė ir yra ne duoti sau, o duoti kitiems, atnešti kažką vardan kitų, rūpintis kitais, mylėti, padėti ir t.t. Manau taip darant gauni ir pats su kaupu ir Tave į paskutinę kelionę išlydi tikrai daug žmonių ir jie tai daro nuoširdžiai. Nereikia galvoti, kad nesuspėsi kažko padaryti, kad nesuspėsi nugyventi prasmingai, mylėti ir rūpintis kitais gali pradėti jau dabar ir nesvarbu, kad mirsi nesuspėjęs pastatyti namo ar nepasodinęs medžio, svarbu, kad iki paskutinės kelionės nešei gėrį- vadinasi gyvenai prasmingai. Ir nereikėtų galvoti, kad po Tavo mirties liks namas, kuriuo naudosis kiti ar pan. Tokia jau ta gyvenimo prasmė, kad palieki kitiems kažką ką pats padarei, pats sukalei, pastatei, sukūrei ir nesvarbu tai materialu ar ne. Ir nereikėtų vaikytis savanaudiškų minčių- tam ir gyvename, kad kažką paliktume kitiems, tačiau daug kam tai neatrodo gyvenimo prasmė, daugumai atrodo, jog gyvenimo prasmė padaryti kažką sau: daug uždirbti, turėti vilą, daug automoblių ir pan. Ne.. Gyvenimo prasmė duoti savo širdies duonos kitiems dabar ir palikti kažką kitoms kartoms, o tos kartos paliks dar kitoms kartoms, taip Tavo padaryti darbai gyvens per amžius, taip ir Tu juose gyvensi per amžius. Galbūt tai ir norima pasakyti. Galbūt nėra jokio gyvenimo po mirties, nors ir labai norėtųsi tuo tikėti ir taip tikint lengviau gyventi… Visuomet tikint gyventi lengviau, gal ir tikėkime, galbūt tikintiems išsipildo tai kuo jie tiki. Aš noriu tikėti, kad po mirties visi ten kažkur susitiksime, kad galėsime vienas kitą apkabinti, pabūti kartu tame rojuje, kurio aplinka visai nesvarbi, svarbu žmonės, kurie būtų su Tavimi, visi brangiausi, kurių jau nebėra, visi kartu… Graži svajonė ir tikiuosi, kad ji tikra. Visada laidojant žmogų, mintyse pasakau: Mes dar susitiksim, kadanors, ten kažkur… Bet dar nedabar, dar nedabar, kolkas dar ne, kolkas dar galime padaryti šioje žemėje daug dalykų, atnešti daug gerumo, pagalbos, užjausti vieni kitus ir gyenti prasmingai, savo širdis išlaisvinti iš neigiamų minčių, mėgautis kiekviena akimirka, kiekviena suteikta proga atnešti vardan pasaulio kažką, o tai padaryti galime kiekvienas… Tad, žmonės, būkime geri vieni kitiems, būkime vieningi, nugyvenkime šį gyvenimą žemėje taip, kad po jo galėtume ramiai iškeliauti ir pasitikti savo jau iškeliavusius artimuosius ir kitus brangius žmones, nugyvenkime taip, kad nereikėtų gailėtis… Mes turime tam laiko, juk padaryti reikia tiek nedaug ir kartu duosime kitiems tiek daug. Pradėti galime jau dabar: apkabinkime artimus žmones, negailėkime jiems meilės, gerumo, nestokokime pagalbos, buvimo kartu sunkią ir  džiugią akimirką. Manau, kad nugyvenus prasmingai, net jei ir nėra jokio g yvenimo po mirties, bent jau mirtume skaidria šidimi ir siela. Tačiau nekalbėkime apie mirtį, branginkime gyvus žmones, kad jiems mirus nesigailėtume, kad jų taip nevertinome. Turime dar daug padaryti dėl šio pasaulio, tam jame ir esame. Nebūkim paklydusios avelės, o paklydusias parveskime, kad nebūtų pervėlų. Net jei ir yra kažkas tokio kaip likimas- visvien stenkimės viską pakeisti į gerą. Būkime žmoniški, atleiskime vieni ktiems visas blogybes ir gyvenkime tauriai, nuoširdžiai, su meile širdyje. Sveikoje sieloje ir kūnas bus sveikas. Neliūdėkime, sakoma jog ašaros skandina iškelevusį artimą, kiek tame tiesos- nežinia. Galbūt sužinosime mirę, o galbūt mirtis tai pabaiga, tarsi miegas be sapno. Kad ir kaip būtų atneštas gėris ateities kartoms nepamaišys. Ilsėkitės ramybėje mirusieji, tikiuosi mes susitiksime dar… O gyvieji- stenkitės, gyvenkite su viltimi- taip bus lengviau ir gelbėkite paklidusius savo brolius ir seseris, savo kaimynus, draugus ar jų draugų draugus, niekada neapleiskite vienas kito, nes kiekviena akimirka, kiekviena smulkmena, kiekvienas gėrio lašelis gali padaryti ir atnešti tiek daug, kad tai pakeis visą gyvenimą ir ištisas kartas, nes viskas gyvenime susideda iš smulkmenų, kurios viską iš pagrindų keičia, net jei taip ir neatrodo… Kai kam jau pervėlu pakeisti ,tačiau yra begalė dalykų, kuriuos dar galime pakeisti gera linkme, to ir palinkėsiu. Neužbaigsiu liūdna gaida, kad ir kaip skauda širdį, kad ir kaip sunku susitaikyti, tačiau gyvenimas yra gražus ir juo džiaukimės, padėkime juo džiauktis ir kitiems, tai padarykime savo pastangomis. Bent šiek tiek praskaidrinkime kitiems pasaulį, bent turputį ir tai jau bus žingsnelis teisingo kelio link ;) Kad ir kiek daug noriu dabar pasakyti, kad ir kiek rašyčiau ar sakyčiau- vistiek nepapasakosiu ir neperteiksiu visko kas glūdi dabar mano širdyje, ką aš jaučiu ir kuo noriu pasidalinti su Jumis. Tačiau labai tikiuosi, kad Jūs bent kažkiek supratote ir viskas bus tik geriau. Dedu viltis į Jumis, nenuvilkite manęs ;) Branginkit žmones kol jie gyvi, laikas bėga greitai, o gal dar ir pasaulio pabaiga ne už kalnų ;) Tada mums bus laikas visiem susitikti ir pažvelgti ką gero padarėme, na bet tikiu, kad to gėrio netrūks, kad mums siųstus išbandymus mes įveiksime, o perspėjimus- suprasime. Galbūt vieno žmogaus mirtis gali atnešti ir kažką gero- kažką surpasime, imsime daryti kitaip. Neliūdėkime ;) Nors man kolkas tai padaryti sunku, juk tiek žmogus dar planavo ir padėti ir bendrauti ir prieš pat mirtį tiek planų gražių turėjo, taip nuoširdžiai bendravo, tikėjo, žadėjo, man taip sunku, bet aš stengsiuos, pažadu… Nebijokime vieni kitų apkabinti, pasakyti, kad gali kreiptis visada, padėti, mylėti, būti kartu kuo dažniau ir t.t. Na bet aš negaliu sustoti šnekėti, o gal jau ir reikėtų, kad ir kaip bus sunku ateityje, tai tik išbandymas, kurį įveikus, mes tampame dar šiek tiek stipresni ir dar labiau pasiruošę įveikti gyvenimo sunkumus ir gyventi. Būkime tokie, atverkime širdis, o aš Jums atversiu savąją… Įdomus tas gyvenimas- Rugpjūčio 8-oji, pilnatis, naktį kaukė šunys, o dieną kažką krikštyjo, kažkas šventė vestuves, mes dalyvavome laidotuvėse, o grįžę pasveikinome močiūtę su gimtadieniu. Viskas vyksta vienu metu: kažkas išeina, kažkas ateina, kažkas liūdi, kažkas džiaugiasi, kad ir kaip yra ir bus sunku- ženkime į priekį, padėkime vieni kitiems, aš taip pat Jums kuo galėsiu, tuo padėsiu, nelikime vieni kitiems abejingi ;)

Jūsų Tomas Kazimieras Kazlauskas