Gyvenimas

Apie Meilę, draugystę, pinigus ir gyvenimą

Galbūt todėl, kad gyvename labiau šiaurėje- Lietuvos žmonės šaltesni, abejingesni, užsidarę ir linkę galvoti pirmiausiai apie save. Sakoma, kad klimatas įtakoja žmogaus temperamentą. Turbūt taip ir yra, bet kitąvertus mes patys leidžiamės, kad tai mums įtakotų nuotaiką. Galbūt kažkur žmonės šiltesnio charakterio, bet kažin ar su jais pavyktų taip lengvai susibendrauti kai jų požiūris ir mąstymas visiškai kitoks. To aš nežinau, bet žinau, kad Lietuvoje tikrai liūdna šiuo atžvilgiu: visi galvoja apie save, visi abejingi, užsidarę, bijantys pasakyti ką galvoja, bijantys savo jausmų, o dažnai ir patys savęs. Nu koks čia gyvenimas šitaip? Ir koks gyvenimas gyvenant tarp tokių… Tomazzo išbandę daug ką: daug kalbėjo, rašė, rodė iniciatyvą, stengėsi, bet pats nesulaukdamas nieko atgal- nusivylė. Kažkur jis skaitė, kad neturėtų reikalauti iš žmonių tiek daug kiek pats iš savęs, bet vis tik jam neina ir ko gero niekada neis susitaikyti su žmonių abejingumu ir šaltumu. Bandė ir pats tapti tokiu kaip visi: veidmainiu, šaltu, savanaudžiu ir t.t., bet neišėjo… Tai tas atvejis kai tiesiog neina ir net nesinori tokių permainų. Todėl teko išbraukti daugybę asmenų iš savo gyvenimo, nes visgi atsibodo tas netikrumas, gyvenimas apgaulėje. Kas norės tas susiras Tomazzo, o kas ne tai ne- ir nereikia. Kiek gi galima stengtis dėl tų, kurie nesistengia dėl Tavęs, kurie Tau atsuka nugarą kai Tau jų reikia, kai norisi galbūt tiesiog žmogiškai pasišnekėti, sulaukti žmogiško palaikymo, supratimo. Kam skirti laiką tiems, kurie nenori savo laiko skirti Tau? Kurie Tave laiko antrame plane ir susitarimai būna atšaukiami dėl kitų, „svarbesnių“ reikalų. Pasiteisinimas jog neturima laiko yra absurdiškai juokingas ir tokiais Tomazzo nepapirksi- jis jau nebemažiukas ir senai suprato, kad jei žmogus Tau rūpi ir yra svarbus- jam visada atrasi laiko ir norėsi to laiko skirti. Taip, para trumpa, bet visada atsiras vakarais bent valandėlė. Tad nereikėtų p*** proto, Tomazzo ne tas kur nieko nesupranta, ne tas kuris nežiūri į situaciją iš kelių kampų ir ne tas kuris neperprato gyvenimo ir žmonių. O tie vadinami žmonės senai nuspėjami ir visos situacijos iš anksto aiškios, bet tai negi stengises kažką daryti kai žmogus nenori to. Tegul gyvena visi sau kaip nori, bet kai po to skųsis, kad nesiseka gyvenime, nesiseka meilėje, kad reikai pagalbos- Tomazzo nebebus ir jis taipogi atsuks nugarą. Kiek gi galima gerumu naudotis ir net mainais už tai- paprasčiausio žmogiškumo pagailėti? Tegul galvoja, kad Tomazzo blogas, kad jo tikslai neigiami, kad jis nieko nesupranta, kad laiko visus prastesniasi už save. Tegu, neįtikinėsiu kaip yra ištikrųjų, atsibodo! Elkimės visi kvailai ir būkime eiliniai, standartiniai piliečiai kurie nugyvens eilinį, paprastą, ne itin laimingą gyvenimą ir prieš mirtį gailėsis, kad kažko nepadarė. Tiesiog puiku! Idealu, ar ne? Išdidumas, taip- būtent jis, trukdo žmonėms būti laimingiems. Užuot parodę iniciatyva- pirmiausia jos laukia iš kitų, o tuos kurie jiems ją rodo- laiko žemesniais už save, pataikautojais kitaip sakant. Nedaugeliui turbūt pirmoj vietoj žmonės, draugai, šeima, antroji pusė ir pan., daugeliui pirmoj vietoj pinigai, karjera- dėl to perliptų per galvas tikriausiai ir draugus parduotų. Na nieko nepadarysi, vargšai sistemos paveikti ir nesuvokia kad gali būti kitaip, nesuvokia, kad pirmiausia reikia galvoti ne apie save ir tik stengiantis dėl kažko- jie pasistengs dėl Tavęs. Bet kai niekas taip negalvoja- niekas dėl nieko ir nesistengia, visi pripratę rūpintis savimi, užsimerkus perlipti kitus ir net nesiklausyti kas ką sako. Gerai! Taip ir darykim! O ko ne, juk reikia būti kaip visi! Na jau ne, Jūs kaip norit, o aš nors ir likčiau vienui vienas- būsiu savimi ir stengsiuos neprarasti tikrųjų vertybių ir įsitikinimų, kurie, kaip rodo praktika, prie blogo neveda. Laiko stoka, nelaiminga meilė, bla bla bla. Kiek kartų teko tai girdėti ir pastebėti dėl ko viskas. Na bet nenori žmonės iš savo klaidų mokytis, ką jau kalbėti, kad jie mokysis iš kitų klaidų. Beje nėra taip, kad būčiau priešiškai nusiteikęs prieš merginas/moteris, bet jos elgiasi dažnai tikrai kvailai: draugauja su tais kurie jų nei myli, nei mylės, jei jas išduoda, vėl atleidžia ir toliau tamposi, o vat tų kurie jas mylėtų net nepastebi. Dažnai kažkaip viskas vyksta ne taip ir žmonės renkasi ne tuos žmones. Na bet gi jiem nepaaiškinsi matydamas viską iš šono, Tavimi nepasitikės ir pats galvoji: o gal klystu, gal viskas bus gerai šįkart… Galima juk ir suprasti, kaip sakoma: Meilė akla, o pats Tomazzo visada taipogi suteikdavo žmonėms antrą, trečią ir ketvirtą šansą, bet kai žmonės jais nesinaudoja, visgi ateina pabaiga… O ką daryt? Kas belieka? Negyvensi visąlaik abejonėse ir netikrume. Ir šiai kas dabar yra, kad už pinigus gali nusipirkti beveik viską, o va savo nuoširdumu, žmogiškumu- niekam nereikalingas. Kuo daugiau stengsies- tuo netgi blogiau bus. O nesistengiant irgi nieko. Kažkokia nesąmonė! Todėl Tomazzo nutarė spjauti ant kai kurių dalykų ir siekti kitų tikslų, o jei kam bus reikalingas- tie žmonės jį susiras, o kas neieškos, vadinasi tiem niekada jo ir nereikėjo. Tiesa tokį sprendimą Tomazzo priėmė tikrai tvirtai įsitikindamas ir prieš tai suteikdamas tam tikriems asmenims ne vieną ir ne dvi progas. Bet jie jomis nepasinaudojo, jie pasirinko patys. Taigi padėjo ir apsispręsti. Anksčiau Tomazzo stengėsi dėl kitų, kviesdavo visus bendroms pramogoms, ko planas buvo visiems susibendrauti, pabūti kartu, suartėti ir kas skatintų žmogiškumą. Vieni nenorėdavo, kiti teigdavo, kad neranda bendros kalbos, treti „stumdavo“ be jokios aiškios priežasties. Bet geriausia tai tai, kad kai kurie užuot įvertinę progą susirasti naujų draugų, tapti labiau žmogiškais- susivienijo ir patapo priešiškais. Jokio dėkingumo, jokios asmeninės iniscatyvos, tik besaikis naudojimasis kito gerumu, pasiūlymais, patiems nedarant nieko, visiškai nieko ir dažnai reikalaujant dar daugiau. Velniop juos. Tokie žmonės ant tiek savanaudžiai, kad niekada į bendrą kompaniją savo draugų neatsivesdavo, net jų gailėjo pasidalinti su kitais. O gal tokių net neturėjo dėl savo savanaudiškumo? Dar kitiem buvo visada svarbiau karjera, pinigai ir dėl to tam tikrose situacijose galėdavo Tave sutrypti, išjuodinti, o po to apsimesti vėl draugias ir veidmainiškai šypsotis. Aišku Tomazzo apsimetė, kad nieko nesupranta ir leido įvykiams klostytis toliau- stebėdamas kas bus. o kas čia gali būti, kai rimtame atvejyje pamatai kad tas Tavo draugas, kuris prieš tai kalbėjo vieną- realiame atvejyje daro vissiškai kitą ir Tu jau būni nebe pirmame plane, o kažkur gale. Tai kodėl tada Tu jį turėtum laikyti pirmame plane? Kodėl dėl jo stengtis tiek daug? Ir išvis ar verta stengtis bent kažkiek, jei šitaip? O karjeristų Tomazzo niekada nemėgo ir nelaikė jų žmogiškais žmonėmis. Iš tokių visada galima buvo tikėtis nesupratimo, dirbtinumo ir išdavystės. Nes jiem nėra žmogus pirmoje vietoje, jiem pirmoje vietoje pinigai, na karjera- taspats gi, nes karjera dėl pinigų reikalinga, na gal dar ir dėl to, kad diplomais palei akis pašmėžuoti prieš draugus ar gimines. Daug kas tiap ir pripratę, o kai kurie mokosi net ne dėl savęs, o todėl, kad tiap daro visi ir prieš gimines bus nepatogu kai paklaus ką mokais, ką veiki. jie išsižios išgirdę, kad niekur nesimokai ir niekur nedirbi ir žiaukčiodami neturės ką sakyti. Na tokia visuomenė, gal ir neįmanoma pakeisti jų požiūrio į tai, kad pinigai yra nuemeris vienas gyvenime. Bent jau po vieną esame lauke ne kariai, o niekas ir nenori vienytis, uždėtų mums valstybė abonentinį mokestį už žiūrėjimą per langą ar kvėpavimą oru ir visi paklusniai mokėtume. Naudojasi tokiu žmonių bukumu kažkas, kažkas namus pasistato iš to ir pan. O mes eiliniai vergai- dirbame, kad kažką išlaikytume. Savo prakaitu uždirbtus pinigus sumokame mokesčiams, mokesčiams už nieką, nes kažkas taip sugalvojo ir užrašė, kad reikia mokėti dalį atlyginomo valstybei. Puiku, ne? Tai dar kartą įrodo kokie žmonės nevieningi ir manipuliuojami. Tad ką norėti iš jų sulaukkti kažko gero, kažkokio bent menkiausio supratimo ar žmogiškumo. Ko norėti kai ir meilė perkama pinigais, kai žmogus tau atsako ne, net neišgirdęs viso pasiūlymo, kai Jūsų suplanuotas susitikimas nuplaukia, nes tas žmogus pasako, kad katik susitarė su kitu žmogumi ir planai pasikeitė. Vadinasi Jūsų susitarimas buvo niekinis ir jam esi niekas. Tomazzo atveju susitarimas yra šventas dalykas ir visi kiti planai atšaukiami, nes kas buvo sutarta pirmiau to ir laikomasi, nes Tomazzo nelaiko žmonių tuščia vieta ir laikosi duoto žodžio. Deja deja bet to paties iš kitų negalima tikėtis ir prieš pat susitikimą gauta sms, net neskaityta žinoma kaip neigiamas atsakymas. Tai išvada būtų tokia: Būkim visi savanaudžiai, kam čia stengtis dėl kažko? Galvokim apie pinigus, kas vakarą prieš užmigdami svajokime apie kupiūras „stambiais“ banknotais- tada nusipirksime ir antrąją pusę ir viską ko mums reikės. O kam tas žmogiškumas? Ai bet tai kam ta išvada, Jūs vis tai jau žinote. O jei rimtai tai kartais Tomazzo pagalvoja, kad gal geriau būti vienam nei su bet kuo, geriau būti vienišam nei su žmogumi, kuriame nėra žmogaus, kuris neturi jausmų, širdies ir bijo visą tai parodyti, bijo savęs, savo minčių, yra kompleksuotas, uždaras, visuomet pasyvus, be fantazijos, gyvenimiško ūpo… Galima ir vienam nueiti savo gyveimo kelią, nors ir sunkiau ir liūdniau ir kartais net „stogas“ važiuotų, tačiau įmanoma. Ir nepaisant to, kad kažkas vyksta ne taip ir verčia ir Tave elgtis tiap kaip dauguma- priešintis, būti savimi ir įgyvendinti savo idėjas, tikslus. Manau tada gyvenimas vis tiek nebus nugyventas tuščiai. Tegu žmonės šneka, tegu bando Tave padaryti kaip visi, tegu bando įdiegti į Tave tą patį mėšlą, bet jei priešinsies- išliksi žmogus, žmogus su tikrosiomis vertybėmis, su plačiu požiūriu ir mokėjimu į tas pačias situacijas pažiūrėti iš kelių kampų ir suprasti kaip viskas yra ištikrųjų. Kartais Tomazzo pagalvoja apie ateitį, kokia ji bus, planuoja ir bando dėliotis tolimesnį kelią, bet kartu apima nuojauta, kad negyvens ilgai. Tomazzo nelabai save įsivaizduoja vyresnio amžiaus ir jei ta nuojauta tikra- tai tuomet dar labiau reikėtų kasdien stengtis ir neatidėlioti kas suplanuota ir ką reikia padaryti šiame gyvenime, kad jis net jei ir būtų trumpas- būtų nugyventas prasmingai. O šiaip tai nustokite būti išdidus ir nebijokite gyventi, mylėti, stenkitės mąstyti teigiamai ir tuomet net tai kas nepatiko gali tapti malonumu. Pabaigia pora video.