Gyvenimas kaip serialas

Šokoladas, rožės ir saldi, saldi naktis. 2-a dalis.

Pirmą dalį rasite čia

Visų pirma reikėtų pasakyti kuo vardu mūsų herojai, taigi vaikiną vadinsime Roku, o merginą Aiste. Taigi pirmoje dalyje jau supratote jog jie pora ir Aistei kilo dilema- karjera ar mylimas žmogus. Tuo tarpu Rokas tokia dilema turbūt nebūtų dvejojęs. Visgi jie praleido puikų vakarą ir naktį miegojo apsikabinę taip stipriai, tarsi tai būtų paskutinė jų naktis… Ryte Rokas pabudo nuo saulės spindulių, kurie jam švietė pro nepilnai uždarytas žaliuzes. Pabudęs jis apsidairė, Aistė šalia negulėjo. Kažkodėl kankino negera nuojauta- todėl vaikinas atsikėlė ir ėmė apžiūrinėti namus- nieko nebuvo, Aistės juose nebuvo. Virtuvėje ant stalo gulėjo apverstas popieriaus lapelis ir šalia gulėjo tušinukas. Rokas priėjo ir apvertė jį, ant jo buvo žodžiai: „Rokai, atleisk. Atleisk dėl to ką darau ir dar padarysiu, taip bus geriau mums abiems ir vieną dieną tai suprasi“. Taip, Aistė jį paliko ir išėjo savais keliais, vaikinas nežinojo kur, jo širdis ėmė daužytis, o akyse aptemo, jis čiupo telefoną ir ėmė skambinti, deja operatorė vis kartojo, jog telefonas išjungtas… Ta diena buvo blogiausia Roko gyvenime: vaikinas rūkė, gėrė- ko anksčiau niekada nedarė ir tuo ne piknaudžiavo, pasaulis jam atrodė juodas. Jis vis spėliojo: kodėl? Juk viskas jau buvo gerai… Kad ir ką galvojo, kad ir kokio atsakymo ieškojo- jo nebuvo. Baisi vienatvė, ilgesys ir širdagraužis kankino diena po dienos. Iš pradžių jis gulėjo: žiūrėjo į vieną tašką, vėliau žiūrėjo į virtuvinį peilį. Žiūrėjo kelias valandas ir svarstė kas būtų jeigu būtų, tačiau paimti peilio jis nedrįso. Taip ėjo ir savaitės, Rokas nustojo valgyti, sportuoti, bendrauti su draugais. Galiausiai jis pasinėrė į kompiuterinių žaidimų pasaulį. Jausdamas ir matydamas tik niūriąją realaus pasaulio pusę- galiausiai ėmė matyti spalvas, kompiuteriniai žaidimai tapo jo realybe ir bent šiek tiek padedančiu narkotiku. Jis žaidė tiek diena tiek naktį, pamiršęs valgyti, praustis, net į tualetą eidavo itin retai. Nežinia kuo viskas būtų pasibaigę jei ne jo draugas Darius, šis nesulaukęs jo skambučių, žinių, būdamas ignoruojamas ir būdamas griausiu draugu- įsilaužė į Roko namus (greičiausiai per Rūsio langą, kuris būdavo praviras), įėjo į vaikino kambarį, jam bežaidžiant kompiuteriu- nuvertė jį nuo kėdės:
-Ką, ką, kas, ką tu darai?!- išsigando Rokas.
-Čia aš!
-Ką Tu darai?!
-O ką Tu darai? Tu pasižiūrėk į save!
-Koks tavo reikalas!
-Tai mano reikalas, aš tavo geriausias draugas!
-Aš neturiu draugų.
-Matyt vieną turi!
-Gerai, tai kas?
-Renkis! Kai kur eisim.
-Ką? Kur? Niekur aš neisiu, nenoriu.
-Aš tavęs neklausiu to!
-Dariau, kas per velniava?
-Tai Tu man pasakyk!
-Ką???
-Sėdi čia vienas, užsidaręs, pasižiūrėk į save, net nesiskutęs. Ar tu išvis valgai?
-Čia mano bėdos, rūpinkis savom.
-Nuo dabar tai bus mūsų bėdos! Eik į dušą, po to susitiksim virtuvėje.- įsakmiu balsu nurodinėjo Darius, kas galiausiai privertė Roką paklausyti. Visgi Rokas viduje troško būti kažkam reikalingas ir kad kažkas atkreiptų į jį dėmesį.
Kol Rokas prausėsi, Darius paruošė skanius pusryčius. Abu susėdo prie stalo:
-Valgyk tik!- paragino Darius.
-Stengiuosi… Tai kur mes eisim?
-Į vakarėlį.
-Ką? Nenoriu… Neturiu nuotaikos…
-Aš neklausiu. Nuotaika atsiras. Eisi ir viskas! Be Tavęs neišeisiu!
Taigi visgi Rokas pasipuošė ir jie išvyko į Dariaus draugo vakarėlį. Vos tik įėję- abu suprato, kad laukia keista ir bemiegė naktis. Ne, ne todėl, kad visur knibždėjo daugybė jaunimo ir abejuose pastato aukštuose beveik nebuvo laisvos vietos, bet spėkite ką jie pamatė tarp renginio svečių? Taip, tai buvo Aistė. Vos pastebėjusi vaikinus, ji staiga susimėtė ir nusuko žvilgsnį.
-Aš gal geriau važiuosiu namo.- pasimetusiu ir abejingu balsu prasitarė Rokas.
-Ne, niekur Tu nevažiuosi, turi būti stiprus.
-Tu žinojai, kad ji čia bus? Tyčia čia atsivedei?
-Ne, aš nežinojau!- tikino Darius.
Iš tiesų tai Rokas ir nenorėjo niekur eiti, jis norėjo dar kartą pamatyti Aistę. Jis buvo jos labai pasiilgęs, bet kartu žinojo, kad negali tiesiog prieiti prie jos. Jis nežinojo kaip elgtis. Širdis vis labiau daužėsi ir viduje virė didžiulis nerimas. Lyg to būtų maža Aistė atėjo į svetainę lydima dailaus vaikino ir su juo flirtuodama. Atsisėdę kitame kambario gale- jei kažką šnekučiavosi. Galiausiai Rokas išgirdo sujudimą, pasirodo Aistė ir jos pašnekovas susiginčijo kuris gali išgerti daugiau. Kambaryje kilo azarto ir svečių susidomėjimo banga. Aistė, kuri niekada nei rūkė, nei gėrė- tą vakarą darė viską: pirmas, antras stikliukas… Jos žvilgsnis vienu metu susitiko su Roko žvilgsniu ir jis nors ir maištavo, bet kartu tarsi sakė: „gelbėk mane“. Rokas puikiai žinojo, jog Aistė negali daug gerti, tačiau jis dvejojo. Dvejojo ar reikia kištis ir ar turi rūpėti žmogus, kuris be jokios sąžinės graužaties įskaudino ir paliko kentėti. Ar žmogus, kurį myli, tačiau turi pamiršti turi sulaukti kažkokios reakcijos? Juolab kai ji su kitu… Rokui tikrai rūpėjo ir skaudu buvo žiūrėti į savo mylimą merginą taip besielgiančią… Jis ją vis dar labai mylėjo, tik nežinojo ką ji jaučia jam… Ir ar verta įsikišti į šią situaciją? Ką reikėtų daryti Rokui?

Laukite tęsinio