Nesenai varčiau vieną žurnalą ir akys užkliuvo už straipsnio, jog kuriami išmanūs robotai, kurie prižiūrės buitį, gamins valgį ar net gi auklės vaikus. Pagauni kokia rimta ši situacija? Paskaityk pirmą sakinį dar kartą. Jie net gi prižiūrės ir auklės vaikus! Ir dar visą tai žmonės naudos savo noru… Neužsidaryk savo langinių ir neužsimerk, pasikalbėkim. Juk reikia tiek ne daug… Šiek tiek nukrypkim: tiki likimu? Ką išvis vadiname likimu? Tai iš smulkmenų susidėliojusi situacija ir gyvenimas toks koks yra dabar? O tas smulkmenas pasirinkome patys ar visgi manai, kad net tai ką rinkaisi rodos savo noru- buvo numatęs likimas? Tad rodos Tavo pasirinkimas yra visgi ne Tavo? Tai tuomet esi ne savimi, esi kažkieno įrankis, žaislas, marionetė, robotas… O jei visgi gali rinktis, gali priešintis ar darai kąnors, kad pasipriešintum, kad bent kada nors plauktum prieš srovę, eitum priešinga kryptimi nei eina minia? Manai tai blogas pasirinkimas? Nėra blogų pasirinkimų, visi priveda prie kažko, prie to kokie esame dabar. Tai daugybės pasirinkimų rezultatas. Viena smulkmena, rodos nereikšmingas dalykas, tai ko net nepastebėtum- keičia Tavo gyvenimą. O ką jau kalbėti apie didesnius dalykus. To nereikia bijoti, tačiau tai turėti omeny- praverstų. Tačiau kas gi verčia visgi tikėti likimu? Papasakosiu iš asmeninės patirties… Būna tokių situacijų kai jaučiu jog viskas turėtų ir galėtų gautis kitaip, trūksta tik kokios vienos mažos detalės, vieno žmogaus, vieno pasirinkimo ir žinau, kad viskas tuomet gautųsi visai kitaip ir jau vien smalsumo vedamas- noriu tai pasiekti. Tačiau, kad ir kaip stengiuosi, kad ir kaip bandau įkalbėti- pasiekti to neina ir žmonės, kurie turėtų girdėti- negirdi, tai kas turėtų nutikti- tampa neįmanoma misija. Tada pagalvoju, kad galbūt likimas trukdo ir neleidžia reikalams pasisukti kitaip nei numatyta. Kiek kartų bandžiau susikalbėti su žmonėmis, bandžiau įkalbėti jog jie priešintųsi likimu iir neplauktų pasroviui, bent pabandytų, bent jau vien tam jo įsitikinti ar įmanoma priešintis, o gal įmanomą? Bet niekas niekada tarsi negirdėdavo, likdavo abejingi, kai kurie net priešiškai ir skeptiškai nusiteikę. Niekad nesuprasdavau kaip taip gali būti? Tu kalbi, sakai kažką, o tai žmogaus nepasiekia. Ar tai likimas? Tokiais atvejais net norisi manyti, kad bendrauju ne su žmonėmis, o robotais, todėl nieko ir neišeina. Gal net Tu esi robotas ir to nežinai. Visgi dauguma stebėjimų ir bandymų veda prie to, kad pasaulis kurčias. Abejingas ir kurčias. Ne, aš ne pesimistas, aš realistas ir kasdien įsitikinu tuo ką sakau. Kažką darau ne taip? O kaip gi?! Bandžiau įvairius variantus, naudojau įvairias strategijas: buvau geras, buvau blogas, buvau abejinga,s buvau jausmingas, buvau protingas, buvau ir kvailas, stengiausi ir nesistengiau. Naudojau visų šių variantų kombinacijas… Deja… Vienas lauke ne karys ir turbūt todėl nieko pakeisti neina, vienas esu per silpnas ir to kas turi nutikti- pekeisti neina. Tačiau tuo neina patikėti, norisi tikėti, kad mes galime rinktis, galime pakeisti. Tačiau daugybę kartų atsimušus į sieną imu jau mintinai žinoti kas bus, kas ką pasakys, kaip pasielgs, ką pagalvos ir deja taip ir nutinka. O kaip pozityvus mąstymas? Kaip teorija apie tai jog jei mąstysime teigiamai- gyvenimas susiklostys teigiamai? Negi ir tai numatyta likimo? Ir tiesiog duota iliuzija, kad mes tai patys pasiekėme? Jei taip ir yra- tai būtų tikras košmaras. Kam tada likimas leidžia taip man galvoti? Kam švaistyti laiką stengiantis pakeisti tai kas nepakeičiama? O gal jis tiesiog žaidžia ir kaip visada ironiškai šypsosi, jis žino, kad niekas nepasikeis ir aš vienas nieko nepadarysiu, jis žino, kad ar rašysiu ar ne- rezultato nebus. Jis žino, kad man o visos pastangos nueis veltui, nes niekas manimi netikės, niekas netikės tuo ką mačiau ir išgyvenau, nieko nepavyks įtikinti priešintis, nes visi likimo zombiai ir gyvena tarsi pagal kažkokią užkoduotą sistemą, kurios nulaužti neina. Tačiau aš nesėdėsiu sudėjęs rankų ir nelauksiu mirties, tarsi vienintelio išsigelbėjimo iš šitos dimensijos. Aš ir toliau ieškosiu atsakymo ir būdų kaip tai nulaužti, pasipriešinti ir manau, kad turi būti kažkokia išeitis. Net jei visas pasaulis taps mano priešais ir man trukdys- aš nepasiduosiu. O kad pasaulis man trukdytų- tai čia faktas. turbūt tam ir supa mane abejingi, piktybiški, skeptiškai nusiteikę žmonės, su kuriais neina žmogiškai susikalbėti, jie nieko nesupranta, netiki ir plaukai pasroviui. Jie pasiduoda likimui, net jei katik kalbėjo visai kitaip. Jie silpni. O aš darausi vis stipresnis. Tai arba numatyta seka arba nenumatyta klaida. Tačiau su lig kiekvienu bandymu mane sužlugdyti- darausi stipresnis ir žinau, kad neištverti ir numirti visada spėsiu, o kol kas geriau pažiūrėti kas bus ir kiek įmanoma labiau pasistengti priešintis ir artėti prie atsakymų. Jau vien tiesiog egzistuoti kaip dauguma yra nuobodu, o įžvelgti gyvenime kur kas daugiau- yra tikrai smalsu ir įdomu. Jau vien dėl to bandyti verta. Neaišku tik tai, kam likimui reikalingas toks kaip aš? Nebent jis žino jog aš bejėgis ir to nesureikšmina. Kitavertus gal tai įneša daugiau intrigos, kas ironiškajam likimui tikrai turėtų patikti. Gal todėl ir pats esu ironiškas, kartais net sarkastiškas, iš gero tampantis blogu, nesuprantamu, nekenčiamu… O dar tas pomėgis mėgautis chaosu, rutinos laužymu, siekis sukelti bet kokius jausmus, nepriklausomai nuo to jei teigiami ar neigiami. Tikslas- sukelti emocijas, sunaikinti abejingumą. Tiesiog taip yra ir viskas, negaliu paaiškinti kodėl kai ką darau,o kai ko ne. Tie kurie skirti mane sustabdyti, man trukdyti- gali laikyti išptrotėjusių ir visiškai nesuprasti. Tokiu noriu būti? Galbūt, bet ar aš pats rinkausi tokį mąstymą? Jis tiesiog buvo manyje. Nes kaip gi galėjau jį pasirinkti neturėdamas kito mąstymo kuris jau žino ką renkasi? Atsitiktinumas? Kaip tai? Jei platesnis suvokimas, nuojauta ir kitoks požiūris nei kitų bendraamžių buvo nuo pat tada kiek save atsimenu. Nesu geležinis, turiu emocijas ir anksčiau skaudžiai išgyvendavau žmonių žiaurumą, abejingumą ir pan. Tačiau su laiku viskas keitėsi, galiausiai Tomazzo, sukurtas pseudonimas, iliuzija- tai tarsi nesugriaunama siena, stiprybės simbolis, už kurio galima pasislėpti ir niekas gyvenime nebebaisu. Tomazzo būna ciniškas, būna ironiškas, nevengia juodo humoro ir sarkazko, jis nebijo mirties, nebijo gyvenimo- būtent todėl kai kurie skeptikai tai kritikuoja ir turbūt mano, kad ta jų kritika išves mane iš kelio ir privers susvyruoti. jei turbūt ir yra tam, kad kenktų, bandyti išvesti iš kantrybės, suklupti ir pasiduoti. Galbūt tas aklas nepasitikėjimas ir nepasidavimas tokiems kartais ir ne visai į naudą, nes kartais ir kritikoje yra tiesos, bet deja tam, kad nesiblaškyti- kritikos dažniausiai nepastebiu ir ji nebe išveda iš kelio kaip anksčiau. Einu užsibrėžto tikslo link ir nesiblaškau, nemetu kelio dėl takelio ir nemesiu net jei grius dangus. Turiu omenyje ir tai, kad didelio tikslo siekimas nėra lengva užduotis ir joje turi būti daug kliūčių, gudrių kliūčių, kurios turėtų priversti persigalvoti ir nebeiti pirmyn. Viena tokių kliūčių manau ir yra kritika. Išsigandęs, susvyravęs, bijodamas patyčių ar pan. gali susvyruoti ir pabijoti eiti tolyn. Tačiau kai nebijai ir eini tolyn pamatai kad nieko nepraradai, nieko blogo nenutiko, nes perėjimas į tolimesnį etapą duoda daugiau jėgų ir tas pasaulis koks buvo pakeliui- lieka praeityje. Tačiau ateina kitas, sunkesnis ir nenuspėjamas etapas su kitokiomis kliūtimis. Ko reikėtų bijoti? Nieko. Kas blogiausia gali nutikti? Blogiausia gali nutikti tai, kad liksi apribotų galimybių, kad kažkas privers Tave išprotėti arba liksi neįgalus, liksi vienas. Mirti nėra blogiausia. Nes mirusiam bus nebesvarbu niekas, nes paprasčiausiai neegzistuosi, o kol esi gyvas, tai ką darai juk rūpi pačiam, net jei tai ir kitų labui. O neegzistuodamas negalėsi sukti dėl to galvos ir bus nesvarbu, net jei pasaulis ir eis iš proto. Gali atrodyti kvaila priešintis vienam, bet negi galima ramiai sėdėti ir laukti sudėjus rankas? Abejingumas- ne man, jo nekenčiu ir nekenčiu abejingų žmonių. Jei juos išvis galima laikyti žmonėmis. Juos laikau robotais arba sukurta vizualia iliuzija, kuri atrodo itin tikroviškai. Tiesa atskirti žmones nuo robotų labai sunku, tie robotai tobuli. Jie atrodo kaip žmonės, elgiasi kaip žmonės, net jaučia kaip žmonės. Deja jų veikimas ribotas ir vieną dieną jie išsiduoda. Staiga tampa abejingi ir šalti, tarsi nieko nebūtų buvę. Taip gali prarasti mylimą žmogų, geriausią draugą ir pan. Tada galėsi jiems sakyti ką tik nori, jie Tavęs negirdės ir liks abejingi, nors rodos visai nesenai taip žmogiškai bendravote ir diskutavote apie gyvenimą. Ir svarbiausia sutapo požiūriai! O taip, puikiai dirbanti programa, kuri prisitaiko prie Tavęs. Deja programos veikimo laikas ribotas. Nežinau tikslo kodėl žmonės ir robotai gyvena vieni šalia kitų ir kodėl robotai kenkia žmonėms. Gal tai dėl to, kad sustiprintų žmones ir taip daromas eksperimentas ir tikrinama kokios neribotos žmogaus ištvermės galimybės. Didesnės nei robotų ir kiek daug dar galima patobulinti robotus, kad jie prilygtų žmonėms. Bet jie juk visada bus robotai. Jie nemokės auklėti mūsų vaikų ir nusikalstamumas tik didės. Deja, kad visą tai parašyti- esu taip pat priverstas naudotis robotu, vadinamu- kompiuteriu. Dauguma tiki jog 2012 metais (o tai labai greitai), mūsų laukai pasaulio pabaiga. Net kai kurie skeptikai tuo tikti, nes daugelis faktų tai įrodo. O dar jei atsižvelgsime į vis didėjantį chaosų skaičių, įvairus neramumus pasaulyje, vis labiau siautėjančią gamtą- imi tikėti tuo dar labiau. Žmonės bijo, bet ko iš tiesų jie bijo ar jie žino? Mirties? Kodėl reikia bijoti mirties jei net nežinome kas tai. jei niekada to nepatyrėme? Galime bijoti ugnies, nes žinome, kaip kažkada nudegėme ir mums skaudėjo. Bet mirties, pačios mirties… Ar buvome mirę, ar tai patyrėme anksčiau? Ne, tačiau visgi to bijome, o juk nežinome, gal tuomet apima šiltas jausmas, ramybė ir jei tikint religija, jei tikrai kažkur iškeliaujame sau ramūs, kad galbūt susitiksime su jau mirusiais artimaisiais ir tais kurių jau nebėra, bet dar norėtume su jais pabūti, pasikalbėti. Vis dėlto jei nėra nieko, tik tuštuma- taipogi nėra ko bijoti. Mums nereikės gyventi toje tuštumoje, mūsų paprasčiausiai nebus. Sakoma jog mirtis natūralus procesas. Biologiškai galbūt, tačiau ne emociškai. Kas čia gali būti natūralaus, jei kiekvienas nori gyventi. Manau net savižudis paskutinę sekundę apsigalvoja, nors jau būna per vėlu. Bet tą paskutinę akimirką jis pagalvoja: „velnias, reikėjo neskubėti, reikėjo dar pagyventi, pažiūrėti kas bus, o dabar jau viskas. Jokios išeities, tik pasitraukimas, išnykimas.”. Visi nori gyventi, o kam mirti anksčiau? Jei jau žadi mirti, geriau prieš mirštant dar kažką nuveikti, drąsiai rizikuoti, o ką? Neturi ką prarasti, nes vis tiek žadi mirti. Jei labai apsikvailinsi ar susimausi, galėsi tad ir pasitraukti. O gal pasiseks? Ir tada labiau nei bet kada norėsi gyventi. Pasitraukti norisi tada, kuomet emociškai sunku, kuomet nėra palaikymo ir supratimo, o dažniausiai viskas dėl meilės. Pajautus meilę, be jos nebesinori gyventi, tai kaip narkotikas, be kurio labai sunkus. Bet visgi įmanoma. Kaip ir kitose priklausomybėse- reikia didelių pastangų, ryžto, valios ir pasiryžimo. Jei laikysime, kad gyvename tarp robotų- tai miršta ne vien žmonės, bet ir robotai. Koks tikslas? Toks, kad sukelti mūsų skausmą ir vėl mus išbandyti, mūsų ištvermę ir galbūt sustiprinti. O jei visgi jie ne robotai, tuomet juos galime taip vadinti vien dėl to, kad daugelis plaukia tiesiog pasroviui, yra abejingi ir negirdi mūsų, nes yra taip likimo užkoduoti. Sakykim jog tai pavergti žmonės. Tačiau vis vien juos vadinkime robotais. Lai tai būna bendras žodis, kad ir ne tiesiogine prasme. Yra dar tokia tendencija, kad žmonėms sutikti žmones labai sunku ir beveik neįmanoma, matyt todėl, kad jie nesipriešintų. Arba pakišama iliuzija, kurioje esi laimingas ir nebesigilini į nieką kitą, tiesiog gyveni euforijoje- gauni meilės, sekso, pinigų ir pan. Ir vieną dieną viskas baigiasi. Pagalvok kodėl? Tai jau minėjau. Tai tik iliuzija, etapas, o paskui laukia kitas etapas. Kol gyveni nuoskaudoje ir jei ją ištveri- imiesi kažko naujo, kažkokių pokyčių. Gal taip ir turi būti? Toks ir tikslas? susitaikyti su tuo kaip su natūralia proceso eigos dalimi- sunku ir galbūt net neįmanoma… Aišku jei esi žmogus. Tačiau tai žinant ir turint omenyje- galima būti pasiruošus. Deja kai pasakai jog tai žinai kitam žmogui, tas žmogus atsitraukia ir pabėga. Turbūt taip yra todėl, kad nebėra jokio tikslo, nes efektas jau nebetoks, kai Tu viską žinai. Tačiau nemanyk, robotai gudrūs, jei įtikina Tave, kad yra žmonės ir kad šįkart viskas bus tikrai gerai. Šįkart viskas bus puikiai!!! Ir geriau nei prieš tai. Gaila, kad nėra geriausių robotų apdovanojimų. Apdovanojimo už tikroviškumą, už geriausią iliuziją, už žmogiškiausių jausmų iliuziją ir pan. Žinau, kad Tau tikriausiai nepatinka šis straipsnis ir galbūt manęs net nemėgsti. Straipsnio tikslas nėra kažkam įtikti, patikti, rašyti taip, kad sulaukti kuo daugiau skaitytojų. Jo tikslas yra rasti žmonių, kurie išgirstų ir prisidėtų prie pasipriešinimo, prisidėtų prie kitokio- geresnio gyvenimo ir pasipriešintų šiai sistemai, kuriuose esame tik kažkieno marionetės. Aplink matau tik kurčias ir abejingas marionetes, kai kurios net priešiškai nusiteikusios. Tad jei esi žmogus, kas mažai tikėtina, kad likimas leis tokiems čia skaityti, tai žinosi ką daryti. Žmogau, Tu ne vienas!
P.S. Mano kontaktai- kontaktų skiltyje. Ir kaip tyčia po šio straipsnio likimas dabar ironiškai juokauja. Visa tai tikra!!!
