Visi turime vienokių ar kitokių problemų, išgyvenimų, prisiminimų, kurie mus pasiveja, kad ir kaip nuo jų bėgtume. Tomis akimirkomis būna visko, būna per daug, būna per mažai, būna kai norime visko ir taip, kai nenorime nieko. Tomis akimirkomis norisi turėti bent vieną žmogų, su kuriuo galėtum tuo pasidalinti. Bet jei tokio žmogaus nėra? Ar geriau viską pasilaikyti sau ar geriau leisti tiems jausmams jausti, veržtis visu pajėgumu: juoktis kai norisi ir verkti garsiai, kai norisi verkti, šaukti kai norisi šaukti. Turbūt taip būtų geriausia, nes viską laikyti savyje, kaip darau aš, galbūt tikrai prastas sprendimas. Nors išorėje aš linksmas, gyvas ir bendraujantis, viduje slypi visai kitokie jausmai ir laikas nuo laiko jie kiek iškyla ir įtakoja įvairias situacijas. Įdomus dalykas tai, jog rašant trumpąsias žinutes ir bandant padėti linksmą šypsenėlę – ištisai pasideda liūdna. Tenka nuolat tai pataisyti ir tai vyksta nuolat. To anksčiau nebuvo, tai tarsi užuomina man, rodanti kaip iš tikro jaučiuosi ir kad neturėčiau savęs apgaudinėti. Aš žinau, kad ne viskas tvarkoj! Bet nuo to bėgu. Visi jausmai ir emocijos liko užrakintos viduje ir visos liūdinančios mintys tarsi atsimuša į skydą ir manęs nepasiekia. Pasiekia tik iš dalies. Tačiau būna visokių momentų. Mokau save, kad tokių momentų būtų kuo mažiau, o galiausiai jie išvis išnyktų. Bet sakoma, jog pirmiausia reikia viską išjausti, išgyventi ir susigyventi. Tačiau aš to daryti nenoriu ir man tai nesigauna. Standartiniai patarimai kas galioja kitiems – dažniausiai negalioja arba galioja tik iš dalies man pačiam. Išbandžiau beveik viską. Galbūt ir žinau kas padėtų, bet kai to negali turėti ar įgyvendinti, tenka suktis kitais būdais. O turbūt kad būtų įdomiau- vis kas nors ką nors apsunkina. Tiems kas neturi nostalgijos jausmo- turbūt lengviau, jų nepasiveja įvairūs dalykai ir prisiminimai, jiems lengviau visko atsikratyti. O aš gyvenu su tuo, aš viską prisimenu, įvairias detales, smulkmenas, pasiilgstu to. Gerai tai ar blogai- aš nežinau. Įvairūs bandymai, tyčinės ir netyčinės klaidos, provokacijos, įvairių situacijų variacijos- privedė prie dabarties. O dabartyje aš sustoju, nes tai aklavietė. Aklavietė, kurioje mažiausiai tikėjausi atsidurti, nes visada gyvenimo planas veikė gan neprastai ir didžiavausi tuo kiek daug turiu, koks esu laimingas. Visi bandymai, pasimokymai iš klaidų bei pokyčiai duodavo laikinų rezultatų, o vėliau vėl ta pati aklavietė. O dar kai supranti kiek tereikia jog būtum laimingas, jog tai kažkoks vienas dalykas, vienas žmogus. Ir tas jausmas kai to negali turėti ir kiek daug reikia varijuoti alternatyvų, kad bent kažkiek tai sušvelnintų. Tai kaip gerti vaistus nuo kojos skausmo, kurios nebeturi. Kad ir ką darysi – tai tik iš dalies padės, bet pačios esmės nepakeis ir nepagerins. Tad žinojimas jog negali tarsi pakeisti pačio židinio, pačios esmės, pačios visko visumos centro – žudo, varo į neviltį. Žinojimas, kad viską turi įveikti vienas, vienu metu ir trikdo ir užgrūdina. Kai lekiu greitkeliu dideliu greičiu vienas pats, skambant gerai muzikai, tikslo link- tomis akimirkomis jaučiuosi laisvas, bet kai sustoju ir vėl grįžtu į realybę. Tada supranti, kad visi tokie dalykai tik laikini narkotikai protui pradžiuginti ir kad realiai reikia viską keisti iš pagrindų. Visos pramogos, draugai ir pan.- laikina iliuzija, laikinas paviršutinis džiaugsmas, kas neprasiskverbia giliau, o dabar ta giluma dar ir blokuojama nuo emocijų. Nes nebe pasitikiu žmonėmis, nebe prisileidžiu jų, nes kaskart patikėjus bent kažkiek ir turint bent mažų vilčių- tenka nusivilti. Ėjimas į susitikimus ar pasimatymus, naujos pažintys ir žmonių stebėjimas sukelia vis didesnį nusivylimą ir vis labiau veda prie to, jog nėra jokios esmės ar tikslo, kad tarsi turi susitaikyti jog yra kaip yra ir gyventi taip kaip net nenori, taip tarsi nerūpėtų. O žinant jog laikinai turėjai tai ko nori ir nebeturi… Tarsi tai suteikia tuščių vilčių ir iliuzijų. Bet tada bandau save įtikinti, jog visa tai netikra, todėl to ir nebėra, todėl to ir negali būti ateityje. Nes kad ir kaip atrodys tikra, galiausiai tai parodys savo tikrąjį veidą. Čia kaip yla, kuri išlenda iš maišo. Vieną dieną tai vis tiek atneštų nusivylimą. Todėl reikia to vengti. Ir tas abejingumas, nors atrodytų ir neigiamas dalykas – dažnai padeda. Ypač apsisaugoti nuo tų, taip vadinamų energetinių vampyrų. Na žmonių, kurie tyčia provokuoja diskusijas, virstančias į ginčus ir džiaugiasi sukeltomis neigiamomis emocijomis, mėgaujasi Tavo pykčiu ir bandymu įrodyti savo tiesą. Dar padeda ir tais atvejais, kai turėtum kažką jausti ir nusivilti, o nejauti nieko ir dėl to nenusivili. Ta tuštuma tarsi priešinasi mano požiūriui ir gyvenimo tikslams, bet tuo pačiu padeda gyventi. Gyventi kitaip nei iki šiol. Tiesa, tuštumos niekas neužpildys ir tikriausiai teks išmokti su ja gyventi. Ilgainiui pripratimas išgelbės ir atrodys jog taip ir turi būti. Emociniai ryšiai su žmonėmis vieną dieną vis tiek atneša skausmą (žmonės palieka, žmonės miršta), bet mums jų mirtinai reikia, norime būti reikalingi, pripažinti, jaustis svarbūs ir įvertinti, sulaukti komplimentų ar padrąsinimų- kas suteiktų ūpo žengti pirmyn. O kai viso to nėra- mes sustojame. Kai skausmas ir nusivylimas didesnis už Tave patį- jo tiesiog nebejauti, nebejauti nieko. O kažką jausti atrodo beprasmiška. Kad ir kaip to norėtųsi, kad ir kaip pavydėtum kažkam kas vedasi savo vaikus pasivaikščioti, žaidžia su jais ir tarsi matai tame gyvenimo prasmę ar jos dalį, tuo pačiu kaskart bandai save įtikinti jog tai visgi ne tau, jog galbūt gali būti numatyta ir kitokia gyvenimo prasmė arba prasme būti ta beprasmybė. O tie kurie teistų, kad kažkas daroma blogai- turėtų nutilti, nes bandoma viskas kas tik gali būti bandoma ir progresas nesustojo. Šiuo metu sau taikau unikalų planą, kurio niekada netaikiau. Kai kure sprendimai, net patį mane itin stebina. Dažnai stebina, kad keisti veiksmai duoda naudos. Bet tik tol, kol vėl nesusiduri akistatoje su viso to židiniu ir vėl viskas išsiderina. Atsitiesi ir bandai vėl. Taip, kiti turi irgi bėdų. Tačiau pabendravęs supranti kokios jos mažos ir kaip kitą dieną jų nebelieka. Savo situacijos nelaikau nei bėda nei pan. Tai tiesiog situacija, veiksmų ir atoveiksmių visuma. Kai kas pagrįsta logika, o kai kame logikos nepavyksta rasti visiškai ir kažkaip to paaiškinti. Tačiau atsakymų ieškojimas nėra didelis tikslas, nes tų atsakymų kartais turbūt nėra. Nors tai ir atrodo neįmanoma. Niekas ir nesakė, kad bus lengva. Bet kad visas gyvenimas atsistos akistatai- tikėtis irgi buvo neįmanoma. Galbūt laikas viską permąstyti, o galbūt tiesiog viską palikti ir atversti naują gyvenimo puslapį. Ar kartais tiesiog plaukti pasroviui ir kartu pakeliui barstyti tą skausmą, neviltį, beprasmybę, kol jų neliks. Žinojimas, kad vienintelis tikras draugas, buvęs visada kartu ir kuris bus iki paskutinio atodusio – esi tik pats sau. Tai vienu metu ir toks vienišas jausmas, bet kartu ir stiprybės šaltinis. įdomus dalykas yra dar tai, jog jei esame tokie poligamai, kaip dažnai teigiama, kodėl tuomet stipriai mylint vieną žmogų, nedomina kiti, o ypač neina užmegzti emocinio ryšio su kažkuo dar- tai blokuojama. O jei jis svarbus, kad užmegzti bet kokį kontaktą, galop išvada jog nebus nieko. Tai iškart viską atmetą ir jokio potraukio nelieka. Dar įdomu ir tai, kad jei anksčiau manęs būtų paklausę kur gyvenimo prasmė, aš būčiau atsakęs jog turbūt padaryti kažką daugiau, nei vien gyventi sau tuščiai, palikti pėdsaką. Dabar matau prasmę šeimose, pavydžiai stebiu kaip kiti laimingi, tiesiog gyvena ir mėgaujasi, nejučiom džiaugiuosi vestuvių video. Tačiau tuo pačiu stengiuosi to išvengti, kad nesukelti sau papildomų emocijų, kurių stengiuosi vengti. Gerai, kad emocijų skydas daugelį jų blokuoja ir tos gniuždančios emocijos- tiesiog atsimuša. Tačiau slapčia pagaunu save jog noriu to, bet tuo pačiu save mokau pratintis, jog to niekada neturėsiu. Laikysiuosi savo plano, kuris mane moko susigyventi, moko ramybės, savitvardos. Mano planas žinomas tik man ir tai įvairių variacijų rinkinys. Kasdien įsitikinu, jog ryšys su kitu žmogumi turbūt neįmanomas ir tikėtis tiek daug, kiek galiu duoti pats yra beprasmiška. Viskas tiesiog priešinasi tam. O gal tai žaidimas, kurio taisyklių nereikia žinoti, bet reikia mokėti jį žaisti, žaisti kažkaip kitaip. Na aš šio žaidimo atsisakau, nes aš jo žaisti nemoku (tačiau matyt vis tiek jame dalyvauju). Aš stebiu žmones, su jais bendrauju, bandau rasti atsakymus. Kol kas manau, kad tai ko siekiu aš- yra neįmanoma, tačiau turėti tai kas nedžiugina, taip pat ne man. Įvairiomis akimirkomis aš prisitaikau, apsimetu jog man tai įdomu. Kitomis akimirkomis aš testuoju mažus išbandymus, kurių žmonės neišlaiko. Ir jei kažkas mano, kad į viską žiūriu sudėtingai, tai taip nėra. Viskas daug paprasčiau nei atrodo ir rodos reikia tiek mažai, bet kartu tai taip toli. Visi keliai, visi bandymai veda į aklavietę. Tuomet suprantu, kad galbūt reiktų eiti prieš save ir daryti viską kitaip, daryti ko nenori, priešintis savo prigimčiai, gal tada tai nenuvestų į aklavietę. Ir aš nenoriu kažko neįmanomo, noriu žmogiškų ir paprastų dalykų, aš jiems atiduodu visą save ir visas savo pastangas. Tačiau gyvenimas man paruošęs kitą scenarijų. Jei kažkas pasakytų, kad turiu kažką keisti, aš pasakyčiau kad keičiau, keičiau ne kartą ir kardinaliai. Jei būtų to pakakę- aš dabar nerašyčiau, bet kaip ir sakiau, kad ir kaip būtų, kad ir kas būtų daroma- viskas veda prie vieno ir to paties. Veiksmų ir pasekmių analizė? Analizė buvo atlikta. Klaidos buvo pataisytos, sprendimai pasirinkti, veiksmus sekė atoveiksmiai. Šiąnakt sapnavau gan ramų sapną, jis didelių emocijų nesukėlė, nors turėjo. Sapne buvo keli, gyvenimą gan smarkiai įtakoję žmonės vienoje vietoje. Jie buvo ramūs ir elgėsi lyg niekur nieko. Kartu buvo net tie, kurie realiai nepažįsta vieni kitų, dėl skirtingų laikmečių mano gyvenime, kuriuose atskirais etapais jie kartu nedalyvavo. Sapne tai buvo ta tokia kulminacija, kurios galbūt ir reikėjo, visa tai yra tai, kas liko manyje kaip prisiminimai, kaip nepamirštamos pamokos. Įdomus faktas, kad viskas vyko lėtai griūvančiame pastate, kuris buvo nesaugus ir jį ateityje turi nugriauti. Tai buvo Klaipėdos muzikinis teatras. Lipome laiptais, nors veikė ir liftai. Viduje viskas buvo tvarkinga ir puikiai įruošta. Tačiau iš išorės pastatas buvo suskilinėjęs, negražus. Viduje buvo visi tie žmonės. Vieni laukė kažkuriame aukšte, su kitais vaikščiojau po pastatą. Norėjome pakilti ant stogo, bet to nepadarėme. Tikriausiai sapnas turi savo tam tikrą reikšmę ir ne kažkokią perkeltinę labai, o labai glaudžią mano mintims ar pojūčiams. Pakeitus žaidimo taktiką ar taisykles, jei žaidimo pasiekimai nesikeičia ar verta jį žaisti, kam eikvoti laiką ir save? Galbūt save realizuoti reikia kažkur kitur, kad ir kaip norėsis kažko kitko, kad ir kaip tai atrodys saldu, kad ir kaip ilgėsiuosi kažko ir galvosiu kiekvieną naktį. Tikiuosi mano planas sau- padės to išmokti. Ir bus sunku nužudyti paskutines viltis, nebetikėti ir nebesitikėti, nebejausti ir nebelaukti, o sunkiausia bus susitaikyti ir patikėti, kad yra būtent taip. Iki šiol kartkartėmis kokia maža viltis vis išlenda, tačiau aš jos net nespėju įprasminti, kaip greit ji užgesta. Pastebėjau, kad kaip ir kitais gyvenimo etapas, taip ir dabar, kažkur toli, tačiau greta eina žmonės, kurie jaučia bent dalį to paties. Matyt kaip jautiesi pats, tokius žmones sutinki arba tiesiog juose pastebi tą patį, ką savyje. Kaip ten bebūtų – toks bendrumas, naudos nelabai duoda ir padėjęs kitam, galiausiai supranti, kad nepadėjai sau, nors būtent taip ir turėtų būti. Neveikia daugumos patikrintos taisyklės, neveikia jos man. Jas pritaikius kitiems- suveikia kone šabloniškai ir nuspėjamai, tačiau tik ne man. Ir ne todėl, kad aš priešinčiausi, todėl, kad yra kažkas daugiau. Ne viskas taip paprasta. Suprantu dar ir tai, kad tik emocinis ryšys galėtų kažkuo pagelbėti, kad to reikia. Tačiau to ryšio aplink nėra, aplink daugybė žmonių, kurie galimai vadinasi draugais, kurie galbūt ir padėtų tam tikrose situacijose, bet ne toje visumoje, toje visumoje aš esu vienas. Bet koks bandymas kažkam kažką paaiškinti, tikėtis bent mažos dalies supratimo, baigiasi neigiamai. Kaskart duodama pamoka jog turiu tvarkytis vienas ir nelaukti jokio ryšio. Taip, tai man sunku. Visada buvau tas, kuriam reikėjo žmonių, kuris tik tarp žmonių atsigaudavo jausdavosi gerai. Niekada nemėgau vienatvės. Tačiau mano planas ir darbas su savimi duoda rezultatų. Dabar sugebu mėgautis vienatve ir renkuosi verčiau ją, nei tuščia, beprasmį, atsainų ir beryšį bendravimą. Nors gal ir meluoju. Man žmonės kaip stebėjimo objektai, bandyti suprasti ko jie nori ir ko sieki, rasti esminius principus, todėl susitinku, net jei nenoriu. Tai įdomu ir suteikia bendravimui papildomo smalsumo. Bendravimai tapo gyvesni, gilesni ir labiau įtraukiantys. Tačiau tuo pačiu tai laikina iliuzija, kurios man nebereikia. Iliuzija vedanti prie nusivylimo, liūdesio ar net skausmo. O tuomet turi tvarkytis vienas ir vėl progresuoti. Nuopoliai žemyn nėra reikalingi mano procesui, jie trukdo. Tereikia stiprios valios ir viskas bus įveikta, daug ko atsisakyta. Atsisakyta to, kas galbūt man yra labai svarbu ir itin reikalinga. Tačiau kito pasirinkimo aš neturiu. Bandymas būti kaip visi, bandymas norėti žmogiškų dalykų, veda prie negatyvių pasekmių. Tad aš renkuosi tiesiog gyventi. Džiaugiuosi kiekviena akimirka, stebiu ją, išmokau pastebėti smulkmenas, mokausi dedukcijos ir nuolat tobulėju. Galbūt tai ir yra mano prasmė ir dėl to būtina atsisakyti visų emocinių, kūniškų ir kitokių malonumų, emocijų ir panašiai. Galbūt bandymas gyventi kitaip nei numatyta- man ir gadina viską. Tik tuomet nesuprantu- kam manyje reikalingi visi tie dalykai, kam man reikalingas meilės, emocijų, rūpesčio poreikis. Kam turėti galimybę kažkam visą tai suteikti ir negalėti jos panaudoti. Tai tikrai sudėtingas žaidimas, kurio aš nebenoriu žaisti. Ir jei kas klaidingai suprastų jog esu pilnas negatyvių emocijų- tai yra netiesa. Aš išties pilnas pozityvumo: juokauju daugiau nei anksčiau, esu daugiau bendraujantis nei anksčiau, esu daugiau linkęs padėti nei anksčiau. Turiu daugiau žinių nei anksčiau. Aš stengiuosi labiau nei anksčiau. Mano nusivylimas ir mano planas- nedaro blogos įtakos kitiems. Aš noriu visko ir tuo pačiu nieko ir taip tai sukelia sunkumų ir tai yra nesuderinama. Ir taip, turbūt kiekviena pasėta mintis išauga į pasekmes. Noriu tuo tikėti.Apie žmones, Gyvenimas, Mano išgyvenimai
Aklavietė
29
Lap
Lap
Visi turime vienokių ar kitokių problemų, išgyvenimų, prisiminimų, kurie mus pasiveja, kad ir kaip nuo jų bėgtume. Tomis akimirkomis būna visko, būna per daug, būna per mažai, būna kai norime visko ir taip, kai nenorime nieko. Tomis akimirkomis norisi turėti bent vieną žmogų, su kuriuo galėtum tuo pasidalinti. Bet jei tokio žmogaus nėra? Ar geriau viską pasilaikyti sau ar geriau leisti tiems jausmams jausti, veržtis visu pajėgumu: juoktis kai norisi ir verkti garsiai, kai norisi verkti, šaukti kai norisi šaukti. Turbūt taip būtų geriausia, nes viską laikyti savyje, kaip darau aš, galbūt tikrai prastas sprendimas. Nors išorėje aš linksmas, gyvas ir bendraujantis, viduje slypi visai kitokie jausmai ir laikas nuo laiko jie kiek iškyla ir įtakoja įvairias situacijas. Įdomus dalykas tai, jog rašant trumpąsias žinutes ir bandant padėti linksmą šypsenėlę – ištisai pasideda liūdna. Tenka nuolat tai pataisyti ir tai vyksta nuolat. To anksčiau nebuvo, tai tarsi užuomina man, rodanti kaip iš tikro jaučiuosi ir kad neturėčiau savęs apgaudinėti. Aš žinau, kad ne viskas tvarkoj! Bet nuo to bėgu. Visi jausmai ir emocijos liko užrakintos viduje ir visos liūdinančios mintys tarsi atsimuša į skydą ir manęs nepasiekia. Pasiekia tik iš dalies. Tačiau būna visokių momentų. Mokau save, kad tokių momentų būtų kuo mažiau, o galiausiai jie išvis išnyktų. Bet sakoma, jog pirmiausia reikia viską išjausti, išgyventi ir susigyventi. Tačiau aš to daryti nenoriu ir man tai nesigauna. Standartiniai patarimai kas galioja kitiems – dažniausiai negalioja arba galioja tik iš dalies man pačiam. Išbandžiau beveik viską. Galbūt ir žinau kas padėtų, bet kai to negali turėti ar įgyvendinti, tenka suktis kitais būdais. O turbūt kad būtų įdomiau- vis kas nors ką nors apsunkina. Tiems kas neturi nostalgijos jausmo- turbūt lengviau, jų nepasiveja įvairūs dalykai ir prisiminimai, jiems lengviau visko atsikratyti. O aš gyvenu su tuo, aš viską prisimenu, įvairias detales, smulkmenas, pasiilgstu to. Gerai tai ar blogai- aš nežinau. Įvairūs bandymai, tyčinės ir netyčinės klaidos, provokacijos, įvairių situacijų variacijos- privedė prie dabarties. O dabartyje aš sustoju, nes tai aklavietė. Aklavietė, kurioje mažiausiai tikėjausi atsidurti, nes visada gyvenimo planas veikė gan neprastai ir didžiavausi tuo kiek daug turiu, koks esu laimingas. Visi bandymai, pasimokymai iš klaidų bei pokyčiai duodavo laikinų rezultatų, o vėliau vėl ta pati aklavietė. O dar kai supranti kiek tereikia jog būtum laimingas, jog tai kažkoks vienas dalykas, vienas žmogus. Ir tas jausmas kai to negali turėti ir kiek daug reikia varijuoti alternatyvų, kad bent kažkiek tai sušvelnintų. Tai kaip gerti vaistus nuo kojos skausmo, kurios nebeturi. Kad ir ką darysi – tai tik iš dalies padės, bet pačios esmės nepakeis ir nepagerins. Tad žinojimas jog negali tarsi pakeisti pačio židinio, pačios esmės, pačios visko visumos centro – žudo, varo į neviltį. Žinojimas, kad viską turi įveikti vienas, vienu metu ir trikdo ir užgrūdina. Kai lekiu greitkeliu dideliu greičiu vienas pats, skambant gerai muzikai, tikslo link- tomis akimirkomis jaučiuosi laisvas, bet kai sustoju ir vėl grįžtu į realybę. Tada supranti, kad visi tokie dalykai tik laikini narkotikai protui pradžiuginti ir kad realiai reikia viską keisti iš pagrindų. Visos pramogos, draugai ir pan.- laikina iliuzija, laikinas paviršutinis džiaugsmas, kas neprasiskverbia giliau, o dabar ta giluma dar ir blokuojama nuo emocijų. Nes nebe pasitikiu žmonėmis, nebe prisileidžiu jų, nes kaskart patikėjus bent kažkiek ir turint bent mažų vilčių- tenka nusivilti. Ėjimas į susitikimus ar pasimatymus, naujos pažintys ir žmonių stebėjimas sukelia vis didesnį nusivylimą ir vis labiau veda prie to, jog nėra jokios esmės ar tikslo, kad tarsi turi susitaikyti jog yra kaip yra ir gyventi taip kaip net nenori, taip tarsi nerūpėtų. O žinant jog laikinai turėjai tai ko nori ir nebeturi… Tarsi tai suteikia tuščių vilčių ir iliuzijų. Bet tada bandau save įtikinti, jog visa tai netikra, todėl to ir nebėra, todėl to ir negali būti ateityje. Nes kad ir kaip atrodys tikra, galiausiai tai parodys savo tikrąjį veidą. Čia kaip yla, kuri išlenda iš maišo. Vieną dieną tai vis tiek atneštų nusivylimą. Todėl reikia to vengti. Ir tas abejingumas, nors atrodytų ir neigiamas dalykas – dažnai padeda. Ypač apsisaugoti nuo tų, taip vadinamų energetinių vampyrų. Na žmonių, kurie tyčia provokuoja diskusijas, virstančias į ginčus ir džiaugiasi sukeltomis neigiamomis emocijomis, mėgaujasi Tavo pykčiu ir bandymu įrodyti savo tiesą. Dar padeda ir tais atvejais, kai turėtum kažką jausti ir nusivilti, o nejauti nieko ir dėl to nenusivili. Ta tuštuma tarsi priešinasi mano požiūriui ir gyvenimo tikslams, bet tuo pačiu padeda gyventi. Gyventi kitaip nei iki šiol. Tiesa, tuštumos niekas neužpildys ir tikriausiai teks išmokti su ja gyventi. Ilgainiui pripratimas išgelbės ir atrodys jog taip ir turi būti. Emociniai ryšiai su žmonėmis vieną dieną vis tiek atneša skausmą (žmonės palieka, žmonės miršta), bet mums jų mirtinai reikia, norime būti reikalingi, pripažinti, jaustis svarbūs ir įvertinti, sulaukti komplimentų ar padrąsinimų- kas suteiktų ūpo žengti pirmyn. O kai viso to nėra- mes sustojame. Kai skausmas ir nusivylimas didesnis už Tave patį- jo tiesiog nebejauti, nebejauti nieko. O kažką jausti atrodo beprasmiška. Kad ir kaip to norėtųsi, kad ir kaip pavydėtum kažkam kas vedasi savo vaikus pasivaikščioti, žaidžia su jais ir tarsi matai tame gyvenimo prasmę ar jos dalį, tuo pačiu kaskart bandai save įtikinti jog tai visgi ne tau, jog galbūt gali būti numatyta ir kitokia gyvenimo prasmė arba prasme būti ta beprasmybė. O tie kurie teistų, kad kažkas daroma blogai- turėtų nutilti, nes bandoma viskas kas tik gali būti bandoma ir progresas nesustojo. Šiuo metu sau taikau unikalų planą, kurio niekada netaikiau. Kai kure sprendimai, net patį mane itin stebina. Dažnai stebina, kad keisti veiksmai duoda naudos. Bet tik tol, kol vėl nesusiduri akistatoje su viso to židiniu ir vėl viskas išsiderina. Atsitiesi ir bandai vėl. Taip, kiti turi irgi bėdų. Tačiau pabendravęs supranti kokios jos mažos ir kaip kitą dieną jų nebelieka. Savo situacijos nelaikau nei bėda nei pan. Tai tiesiog situacija, veiksmų ir atoveiksmių visuma. Kai kas pagrįsta logika, o kai kame logikos nepavyksta rasti visiškai ir kažkaip to paaiškinti. Tačiau atsakymų ieškojimas nėra didelis tikslas, nes tų atsakymų kartais turbūt nėra. Nors tai ir atrodo neįmanoma. Niekas ir nesakė, kad bus lengva. Bet kad visas gyvenimas atsistos akistatai- tikėtis irgi buvo neįmanoma. Galbūt laikas viską permąstyti, o galbūt tiesiog viską palikti ir atversti naują gyvenimo puslapį. Ar kartais tiesiog plaukti pasroviui ir kartu pakeliui barstyti tą skausmą, neviltį, beprasmybę, kol jų neliks. Žinojimas, kad vienintelis tikras draugas, buvęs visada kartu ir kuris bus iki paskutinio atodusio – esi tik pats sau. Tai vienu metu ir toks vienišas jausmas, bet kartu ir stiprybės šaltinis. įdomus dalykas yra dar tai, jog jei esame tokie poligamai, kaip dažnai teigiama, kodėl tuomet stipriai mylint vieną žmogų, nedomina kiti, o ypač neina užmegzti emocinio ryšio su kažkuo dar- tai blokuojama. O jei jis svarbus, kad užmegzti bet kokį kontaktą, galop išvada jog nebus nieko. Tai iškart viską atmetą ir jokio potraukio nelieka. Dar įdomu ir tai, kad jei anksčiau manęs būtų paklausę kur gyvenimo prasmė, aš būčiau atsakęs jog turbūt padaryti kažką daugiau, nei vien gyventi sau tuščiai, palikti pėdsaką. Dabar matau prasmę šeimose, pavydžiai stebiu kaip kiti laimingi, tiesiog gyvena ir mėgaujasi, nejučiom džiaugiuosi vestuvių video. Tačiau tuo pačiu stengiuosi to išvengti, kad nesukelti sau papildomų emocijų, kurių stengiuosi vengti. Gerai, kad emocijų skydas daugelį jų blokuoja ir tos gniuždančios emocijos- tiesiog atsimuša. Tačiau slapčia pagaunu save jog noriu to, bet tuo pačiu save mokau pratintis, jog to niekada neturėsiu. Laikysiuosi savo plano, kuris mane moko susigyventi, moko ramybės, savitvardos. Mano planas žinomas tik man ir tai įvairių variacijų rinkinys. Kasdien įsitikinu, jog ryšys su kitu žmogumi turbūt neįmanomas ir tikėtis tiek daug, kiek galiu duoti pats yra beprasmiška. Viskas tiesiog priešinasi tam. O gal tai žaidimas, kurio taisyklių nereikia žinoti, bet reikia mokėti jį žaisti, žaisti kažkaip kitaip. Na aš šio žaidimo atsisakau, nes aš jo žaisti nemoku (tačiau matyt vis tiek jame dalyvauju). Aš stebiu žmones, su jais bendrauju, bandau rasti atsakymus. Kol kas manau, kad tai ko siekiu aš- yra neįmanoma, tačiau turėti tai kas nedžiugina, taip pat ne man. Įvairiomis akimirkomis aš prisitaikau, apsimetu jog man tai įdomu. Kitomis akimirkomis aš testuoju mažus išbandymus, kurių žmonės neišlaiko. Ir jei kažkas mano, kad į viską žiūriu sudėtingai, tai taip nėra. Viskas daug paprasčiau nei atrodo ir rodos reikia tiek mažai, bet kartu tai taip toli. Visi keliai, visi bandymai veda į aklavietę. Tuomet suprantu, kad galbūt reiktų eiti prieš save ir daryti viską kitaip, daryti ko nenori, priešintis savo prigimčiai, gal tada tai nenuvestų į aklavietę. Ir aš nenoriu kažko neįmanomo, noriu žmogiškų ir paprastų dalykų, aš jiems atiduodu visą save ir visas savo pastangas. Tačiau gyvenimas man paruošęs kitą scenarijų. Jei kažkas pasakytų, kad turiu kažką keisti, aš pasakyčiau kad keičiau, keičiau ne kartą ir kardinaliai. Jei būtų to pakakę- aš dabar nerašyčiau, bet kaip ir sakiau, kad ir kaip būtų, kad ir kas būtų daroma- viskas veda prie vieno ir to paties. Veiksmų ir pasekmių analizė? Analizė buvo atlikta. Klaidos buvo pataisytos, sprendimai pasirinkti, veiksmus sekė atoveiksmiai. Šiąnakt sapnavau gan ramų sapną, jis didelių emocijų nesukėlė, nors turėjo. Sapne buvo keli, gyvenimą gan smarkiai įtakoję žmonės vienoje vietoje. Jie buvo ramūs ir elgėsi lyg niekur nieko. Kartu buvo net tie, kurie realiai nepažįsta vieni kitų, dėl skirtingų laikmečių mano gyvenime, kuriuose atskirais etapais jie kartu nedalyvavo. Sapne tai buvo ta tokia kulminacija, kurios galbūt ir reikėjo, visa tai yra tai, kas liko manyje kaip prisiminimai, kaip nepamirštamos pamokos. Įdomus faktas, kad viskas vyko lėtai griūvančiame pastate, kuris buvo nesaugus ir jį ateityje turi nugriauti. Tai buvo Klaipėdos muzikinis teatras. Lipome laiptais, nors veikė ir liftai. Viduje viskas buvo tvarkinga ir puikiai įruošta. Tačiau iš išorės pastatas buvo suskilinėjęs, negražus. Viduje buvo visi tie žmonės. Vieni laukė kažkuriame aukšte, su kitais vaikščiojau po pastatą. Norėjome pakilti ant stogo, bet to nepadarėme. Tikriausiai sapnas turi savo tam tikrą reikšmę ir ne kažkokią perkeltinę labai, o labai glaudžią mano mintims ar pojūčiams. Pakeitus žaidimo taktiką ar taisykles, jei žaidimo pasiekimai nesikeičia ar verta jį žaisti, kam eikvoti laiką ir save? Galbūt save realizuoti reikia kažkur kitur, kad ir kaip norėsis kažko kitko, kad ir kaip tai atrodys saldu, kad ir kaip ilgėsiuosi kažko ir galvosiu kiekvieną naktį. Tikiuosi mano planas sau- padės to išmokti. Ir bus sunku nužudyti paskutines viltis, nebetikėti ir nebesitikėti, nebejausti ir nebelaukti, o sunkiausia bus susitaikyti ir patikėti, kad yra būtent taip. Iki šiol kartkartėmis kokia maža viltis vis išlenda, tačiau aš jos net nespėju įprasminti, kaip greit ji užgesta. Pastebėjau, kad kaip ir kitais gyvenimo etapas, taip ir dabar, kažkur toli, tačiau greta eina žmonės, kurie jaučia bent dalį to paties. Matyt kaip jautiesi pats, tokius žmones sutinki arba tiesiog juose pastebi tą patį, ką savyje. Kaip ten bebūtų – toks bendrumas, naudos nelabai duoda ir padėjęs kitam, galiausiai supranti, kad nepadėjai sau, nors būtent taip ir turėtų būti. Neveikia daugumos patikrintos taisyklės, neveikia jos man. Jas pritaikius kitiems- suveikia kone šabloniškai ir nuspėjamai, tačiau tik ne man. Ir ne todėl, kad aš priešinčiausi, todėl, kad yra kažkas daugiau. Ne viskas taip paprasta. Suprantu dar ir tai, kad tik emocinis ryšys galėtų kažkuo pagelbėti, kad to reikia. Tačiau to ryšio aplink nėra, aplink daugybė žmonių, kurie galimai vadinasi draugais, kurie galbūt ir padėtų tam tikrose situacijose, bet ne toje visumoje, toje visumoje aš esu vienas. Bet koks bandymas kažkam kažką paaiškinti, tikėtis bent mažos dalies supratimo, baigiasi neigiamai. Kaskart duodama pamoka jog turiu tvarkytis vienas ir nelaukti jokio ryšio. Taip, tai man sunku. Visada buvau tas, kuriam reikėjo žmonių, kuris tik tarp žmonių atsigaudavo jausdavosi gerai. Niekada nemėgau vienatvės. Tačiau mano planas ir darbas su savimi duoda rezultatų. Dabar sugebu mėgautis vienatve ir renkuosi verčiau ją, nei tuščia, beprasmį, atsainų ir beryšį bendravimą. Nors gal ir meluoju. Man žmonės kaip stebėjimo objektai, bandyti suprasti ko jie nori ir ko sieki, rasti esminius principus, todėl susitinku, net jei nenoriu. Tai įdomu ir suteikia bendravimui papildomo smalsumo. Bendravimai tapo gyvesni, gilesni ir labiau įtraukiantys. Tačiau tuo pačiu tai laikina iliuzija, kurios man nebereikia. Iliuzija vedanti prie nusivylimo, liūdesio ar net skausmo. O tuomet turi tvarkytis vienas ir vėl progresuoti. Nuopoliai žemyn nėra reikalingi mano procesui, jie trukdo. Tereikia stiprios valios ir viskas bus įveikta, daug ko atsisakyta. Atsisakyta to, kas galbūt man yra labai svarbu ir itin reikalinga. Tačiau kito pasirinkimo aš neturiu. Bandymas būti kaip visi, bandymas norėti žmogiškų dalykų, veda prie negatyvių pasekmių. Tad aš renkuosi tiesiog gyventi. Džiaugiuosi kiekviena akimirka, stebiu ją, išmokau pastebėti smulkmenas, mokausi dedukcijos ir nuolat tobulėju. Galbūt tai ir yra mano prasmė ir dėl to būtina atsisakyti visų emocinių, kūniškų ir kitokių malonumų, emocijų ir panašiai. Galbūt bandymas gyventi kitaip nei numatyta- man ir gadina viską. Tik tuomet nesuprantu- kam manyje reikalingi visi tie dalykai, kam man reikalingas meilės, emocijų, rūpesčio poreikis. Kam turėti galimybę kažkam visą tai suteikti ir negalėti jos panaudoti. Tai tikrai sudėtingas žaidimas, kurio aš nebenoriu žaisti. Ir jei kas klaidingai suprastų jog esu pilnas negatyvių emocijų- tai yra netiesa. Aš išties pilnas pozityvumo: juokauju daugiau nei anksčiau, esu daugiau bendraujantis nei anksčiau, esu daugiau linkęs padėti nei anksčiau. Turiu daugiau žinių nei anksčiau. Aš stengiuosi labiau nei anksčiau. Mano nusivylimas ir mano planas- nedaro blogos įtakos kitiems. Aš noriu visko ir tuo pačiu nieko ir taip tai sukelia sunkumų ir tai yra nesuderinama. Ir taip, turbūt kiekviena pasėta mintis išauga į pasekmes. Noriu tuo tikėti.