Blevyzgos, Blogas, Filmai, Gyvenimas

Gautas iškvietimas 3. Tomazzo komentaras

Šis straipsnis skirtas tiems, kuriems filmas nepatiko. Jei jums patiko, tai su jumis viskas yra gerai ir galite toliau neskaityti. Iš tikrųjų tai aš primigtinai reikalauju neskaityti, nes aš nusivylęs tik tais „lojikais“, kurie mato tik vieną „medalio pusę“. Kaip sakoma šunys loja, o karavanas eina.
Paprastai kino apžvalgas rašau kitur ir kita nuotaika. O šis mano blogas skirtas pykčiui išlieti. Juokauju (nors bendrai ne)! Šįkart aš pyktu. Ne deja ne ant filmo, o ant žiūrovų. Kokia pilka masė ir neišmanėliai visgi yra žiūrovai (jeigu juos galima tokias vadinti). Pilkos, bukos, baubiančios avys, matančios tik tiesiai ir nieko daugiau, galvojančios jog viską puikiai žino ir supranta, nors nesupranta nieko visiškai! Na tai ta prasme ar kažkas žadėjo jums kokį tai šedevrą, kinematografinę pasaką pilną „mind fuck’o“, skraidančių drugelių ir verčiančio pusę savaitės mąstyti siužeto? Atsipeikėkit, niekas to nežadėjo! Filmas skirtas pasijuokti. Nejuokinga? Kur bus juokinga, kai galvoje tuščia, o gyvenimo patirties nerasta nei per kur. Žemas lygis? Apie ką mes čia? Ta prasme, jei nemoki pasijuokti iš absurdo, iš ironijos, nematai humoro paprastume ir gyvenimiškose situacijose, kurios iki gyvo kaulo savo ir pažįstamos, kažkur tarsi matytos, tai iš ko tada tu juokiesi? O taip, kritikai puola!!! Neva tai kiekvienas humorą supranta savaip. Nė velnio! Nieko jie nesupranta. Galva kaip puodynė, barškink kiek nori, nieko nesupras.
Tado Vidmanto kūryba visada buvo ironiška, sarkastiška ir paimta iš gyvenimo. Mokėjimas iš to pasijuokti, savikritika – suteikia ūpo, gerų emocijų ir galiausiai jėgų išgyventi visas nesąmones, kurias patiriame kasdien. Tik žmogus gyvenantis po akmeniu, su siauromis pažiūromis nemokės pasijuokti iš savo paties gyvenimo. Apskritai tas kas nemoka pasijuokti iš savęs, negali vadintis jog turi humoro jausmą. Nes jo ir neturi! Visgi paguoda būtų a, kad humoro jausmą galima išlavinti. Kaip? Visų pirma to norėti, antra: bendrauti su jį turinčiais žmonėmis, trečia: matyti daugiau nei vien savo nosis, ketvirta: analizuoti situacijas ir įžvelgti daugiau nei tik juoda ar balta. Gi akivaizdu, kad jei pasakoma tas kas pasakoma, tai ne šiaip sau, o todėl, kad tai turi prasmę. Tiesmukas humoras nejuokingas? Kodėl? Ar todėl, kad kandu ar todėl, kad nereikia jo virškinti ir reikia iškart juoktis? Turbūt per greit įvykta tas tarpas tarp bajerio, jo suvokimo ir vietos kai pagauni kampą ir pasidaro juokinga. Per lėtai veikai smegenys, tad bajeris, kurio nereikia virškinti ir jis iškart juokingas – nesuprantamas.
Tik žmogui nelankiusiam mokyklos gali būti nejuokingi anekdotai apie mokyklą, kur pasišaipoma iš sistemos, kasdienių situacijų, mokytojų, mokinių ir galiausiai savo paties padėties. Tai taip ir čia, žmogus turėjo būti nematęs nei „farų“ laidos, būti dievobaimingas ir nemokėti pasijuokti iš religijos, nemokėti įžvelgti paprastų situacijų žavesį, neturėjęs santykių, siaurų pažiūrų, labai kategoriškas, perdėtai jautrus ir galiausiai piktas. Žodžiu visas rinkinys savybių su kuriomis reikėtų padirbėti. Jeigu jums kažkas nepatinka, na tai neikit, išjunkit, ištrinkit ir viso gero. Be esmė yra išankstinis nusistatymas, tipinio lietuvio viską kritikuoti, čia kaip komentarų rašymas net neskaičius straipsnio. Vuolia! Totalus bukumas, kai net tiesmukai pir6tu badant – nesuprantama kas vyksta. Galiausiai kai po filmo žmogui perpasakoji matytą situaciją ir kur buvo juokinga ar reikėjo juoktis, tada jau jis juokiasi. Na tai ką gal kine irgi reiktų iškelti lentelę su užrašu: „jau galit juoktis“ arba „čia juokinga“?
Juokingi man tie, kurie tipo supranta bajerius, bet bajeriai tik tuomet kai šaipomasi iš kitų, o saviironijos neturėjimas net nevertinamas kaip problema. O tai didelė problema ir toks žmogus tikrai bukas ir nuobodus. Turbūt jis paslydęs ant banano žievės, vietoj to, kad pasijuoktų ir kvailos situacijos, kuri netikėtai ir absurdiškai susiklostė – susinervina ir ima keiktis.
Galų gale na kaip gali būti nejuokinga filme nepanaudota situacija, kuomet kunigas užkasinėja pinigus, o atvykę pareigūnai paklausia apie situaciją. Sužinoję jog užkasa draugą, kurį atvežė su bmw, nei kiek nenustemba ir ima liūdėti. Vidury miško užkasamas draugas, paties kunigo? Okey, jokių problemų, viskas čia gerai. Kunigas užuot pasakęs jog čia pinigai, verčiau pasakys kad draugas. Vėlgi pasišaipoma iš bažnyčių ir jų didžiulio, godaus poreikio pinigams. Dievobaimingas žmogus žinoma čia nieko juokingo nematys ir puls teisinti kunigą, nors čia filmas ir situacija suvadinta. Apskritai žmonės ant tiek buki, kad jei tarkim Vitalijus Cololo ar Justinas Jankevičius kokiame siužete suvaidina nusikaltėlį (o suvaidina tikroviškai), tai žmonės patiki, kad viskas vyksta iš tikrųjų. Kas jums yra po galais? Gal laikas pažiūrėti į viską plačiau, susipažinti su tikrai gerą humorą turinčio Tado Vidmanto kūryba ir išmokti humoro? Gyvenimiška ironija padeda išgyventi. Tai faktas! Galima plėstis šia tema labai daug. Tiesiog gaila, kad jei filmas šaiposi iš kitų, iš žiūrovų ir netgi pats iš savęs, tai žiūrovas lieka suglumęs ir nepagauna kampo jog tai nėra tipinis filmas ir kad jis tyčia erzina žiūrovą. Jei filmas sukėlė nepasitenkinimą, šleikštulį ar dar kažką, tai rezultatas pasiektas. Galvojate jog veltui sumokėjote pinigus? Kodėl? Negi įdomu visuomet žiūrėti tą patį ir visiškai neintriguoja tiesmuki ir aštresni bajeriai, kurie paimti iš mus supančios aplinkos kasdienybės?
Gerai, kad visgi yra žmonių, kurie juokiasi iki ašarų, gerai, kad yra žvaigždžių, kurie moka pasijuokti iš savęs, savo situacijos, ūgio, išvaizdos ar pasisakymų. Šaunuoliai! O visi kiti eikit rašyti piktų komentarų, nes tik tokia prasmė ir tėra tame gyvenime po akmeniu.