Akmuo tai nebūtinai kietasis gamtos darinys, tai gali būti žmogus, o jei tiksliau bejausmė, šalta, abejinga būtybė. O tokių aplink daug. Ir kai tokių dauguma imi galvoti gal su manimi pačiu kažkas negerai. Gelbsti tik tai jog kai kurie žmonės padrąsina, supranta, paliko ir pasako jog viskas su manimi yra gerai. Tuomet ir kyla klausimas: kas po velnių yra negerai su kitais? Kodėl žmonės tokie abejingi, šalti, užsidarę ir tyčia nesistengiantys jog esama situacija taptų geresnė, šiltesnė. Jie patys nesistengia, o paties pastangas atstumia. O kaltas lieki tu, nes neva nesistengei. Kokia tai velniava ir kam visa tai? Negali gi gyventi ir paskui save tempti žmones, kurie tave tempia tarsi žemyn. Demotyvatoriai, nepataisomi pesimistai ir nelojalūs žiauruoliai. Galiausiai ir pats prie tokių prisitaikai ir pasidarai abejingas, žiaurus ir suakmenėjęs. O kai pabandai eiti prieš tokią nesąmoningą sistemą – lieki nesuprastas. Tampi išskirtiniu, kitokiu, kurio kai kurie ima vengti. Tai aš ir vadinu suakmenėjusia visuomene, kuri sugeba skųstis, kaltinti kitus, nors patys viską ir gadina. Na neįmanoma stengtis ir vienam skirti dėmesį ir pastangas visiems, kai tie visi nedaro to paties atgal. Kai kam geriau sėdėti namie ir nedaryti nieko, atstumti bet kokį bandymą, pabandymą, pagalbą, dėmesį ir visą kitą. Tai aš ir nesistengiu, kartais tiesiog nuleidžiu rankas, nes dažnai tai atrodo kaip kova su vėjo malūnais. Tai tiesiog neįveikiama, tokius žmones tenka paleisti ir jie išeina, išeina neatsisukdami, tarsi niekada ir nebūtų rūpėję. Nedėkingi kiaulės, savanaudžiai ir suakmenėję padarai.
Ilgai ieškojęs problemų savyje galiausiai supratau, kad tai nėra vien mano kaltė, o kartais jos iš viso nėra. Kad tai tokia visuomenė, turintį visiškai kitokią pasaulėžiūrą ir prioritetus nei aš. Jų poreikiai ir norai atskirti, gyventi savo „urvelyje” ir nieko kito nebedaryti. Galiausiai pastangos pasiekti tokių žmonių širdis irgi turi ribas. Negali laikyti bendravimu, sulaukdamas tik „aha, „mmm”, „taip” ir „aišku”. Tai erzina ir todėl Tomazzo irgi tampa žiaurus, jis tampa piktas ir tai yra jo gyvybinė kaukė, prieš tokią ironišką ir akmeninę aplinką. Tikrai dažnai nusibosta tas bukas ir paviršutiniškas bendravimas, nuolatiniai bandymai tau įvaryti kompleksus, nepasitikėjimo jausmą, bandymą pasakyti jog tau nepavyks viskas ką darai.
Žmonės daugybę amžių išgyveno ne todėl, kad buvo vien tik stiprūs ar apskritai stiprūs be protingi. Jie išgyveno, nes buvo vieningi. O dabar kas? Visuomenė be viso to bando suskaldyti politikai, religijos, finansinės nelygybės. O galiausiai priešais tampa ir kaimynas kaimynui. Žmonės vis daugiau bendrauja internetu ir vis rečiau gatvėje pasako „labas, kaip tu?”, vis rečiau apkabina ir vis rečiau viskas būna tikra ir nuoširdu.
Ir galiausiai įdėjęs daugybė pastangų ir nenorėdamas nieko blogo – gauni smūgį į paširdžius. Tada supranti, kad visa tai mėšlų mėšlas ir nevertas nei tavo pastangų nei emocijų. Lojalumas? Besąlygiška draugystė? Įsiklausimas? Supratimas? Pabandymas suprasti? Pagalba? Draugystė? Šilti žodžiai? Palaikymas? Buvimas kartu? Ne jie apie tai negirdėjo. Ar aš daug noriu ir idealizuoju? Nemanau. Manau tai paprasti žmogiški dalykai. Tačiau ir to nebelikę. Visi kaip šunys urzgia iš savo kvadratinių namelių ir nelinkę būti glostomi ar prijaukinami. Ir net ir tie kurie dedasi geriausiais bičiuliais, jų bendravimas apsimestinis ir tik dėl vienpusės naudos.
Galų gale išvada tik viena: visuomenė regresuoja (nors kai kurie dalykai ir atrodo, kad taisosi), o gal tiesiog aš nenoriu būti žiaurus ir abejingas. Gal tiesiog kitiems įprasta ir normalu tai, kas man nepriimtina. Tačiau man tai buvo ir bus nepriimtina, toks jau esu. Ir ko gero šio staipsnio nesupras niekas, o tik aš pats. Ir velniop, straipsnis mano, norėsiu ir rašysiu! Aš beje nepiktai čia. Bet jei rimtai, tai turbūt tik mes patys su savimi, tik aš pats ir niekas kitas, nuo pradžios iki galo ir iki pabaigos. Turbūt socializavimasis su tokia žiauria visuomene yra neįmanomas. Turiu omeny tikrą ryšį, o ne bendravimą iš draugiškumo ar mandagumo. Taip, tokio bendravimo apstu ir kartais net pamiršti jog viskas netikra ar laikina. Taip, tokių žmonių yra, yra visokių. Jie dideli ir maži, suprantantys humorą ir visiškai ne, optimistai ir pesimistai, turintys ką pasakyti ir visiški tyleniai, drąsuoliai ir bailiai, veidmainiai ir atviruoliai, slepiantys savo jausmus ir juos rodantys, savanaudžiai ir jų priešingybės, vegetarai ir mėsėdžiai, intravertai ir ektravertai, turtingi ir vargšai, „seen” tipo ir atrašantys, banalūs ir išsamūs, nuobodybės ir įdomus, vyrai ir moterys, suprantantys tave iš pusės žodžio ir nesuprantantys net kai paaiškini išsamiai, tie su kuriais juokiesi iki ašarų iš visko ir tie su kuriais nejuokinga niekas. Taip žmonių ir bendravimo tipų gausybės, visus juos teko patirti ir išgyventi. Kiekvienu atveju prisitaikau, nes pats esu visoks. Kartais gaila, kad nėra kito tokio viską panašiai matančio ir suprantančio kaip aš pats. Tad ir supranti, kad negali tikėtis nieko daugiau, kaip tik vienai kategorijai specializuoto bendravimo ar tiesiog paviršutiniškos jo formos.
Būdavo liūdna dėl vis to, jog skirtingos akimirkos su skirtingais žmonėmis, o kažko tokio tikro ir nėra. Bet galų gale kai supranti jog visame savo gyvenime esi tik pats sau geriausias draugas ir niekas kitas daugiau tokiu nebus – tarsi išsilaisvini. Kas jei pats nustosiu stengtis? Kas bus? Visi išeis? Taip jie išeina, nepaisant to kiek gero dėl jų padarei. Nesvarbu, svarbu išmokti nesistengti dėl to, kas neatsako tuo pačiu, kas nuolat atsuka nugarą. Svarbu suprasti, kad vienatvė yra geriausias pasirinkimas. Ir žinau, kad tie apie kuriuos čia parašiau neims ir nepasikeis, nesusimąstys ir viskas liks kaip likę. Ir tebūnie, tai jų ir jūsų pasirinkimas. Aš bent pabandžiau, todėl esu ramus.
