Apie žmones, Gyvenimas

Santykių su žmonėmis tuštybė

Prieš skaitant šį straipsnį, primigtinai rekomenduoju paskaityti ankstesnį, pavadinimu „Tarpusavio ryšys arba santykių siekimo beprasmybė„, kurį galite rasti, paspaudę čia.
Nežinau kiek minčių gali pasikartoti, bet tiesą sakant man nesvarbu. Geriau pasakyti kažką šimtąkart nei nepasakyti išvis. O ir be to, vis vien niekam iki smegenų „nedaeina“, kad ir kiek būtų sakoma. Ir taip, aš supykęs ir taip, toks mano blogo rašymo stilius ir taip, tebūnie Tomazzo yra ciniškas, užgaulus, visų nekenčiantis asmuo, kuris pats kaltas dėl visų nesėkmių. Nesvarbu kiek tame tiesos ir kiek tai „kaukių“ žaismas, tam, kad išgyventi šiame apgaulingame ir ironiškame pasaulyje. O kai taip jį pavadinu, tai kažkas būtinai bando paneigti, jog yra visiškai kitaip, bando viską pateikti optimistiškai ir spalvotai. O paskui tas pats žmogus išduoda, nuvilia ir nusisuka, kai tau jo labiausiai reikia. Paplokit patys sau, eilinį kartą. Tarsi aš pats nenorėčiau, jog viskas būtų tiesiog super. Tarsi viduje nebūčiau geros širdies ir norintis su visais gražiai bendrauti žmogus. Jie netiki, kad aš toks, jie šnabždasi, jie žvalgosi, jie susidarę klaidingą įspūdį ir juo tiki. Na ir tebūnie. Čia kaip kovoti su vėjo malūnais. Gali aiškiai dėstyti savo mintis ir vis vien likti nesuprastas. Rodos kalbi aiškiai, lietuviškai, kartoji tą patį, bet būni suprastas klaidingai arba visai nesuprastas. Sakysit jog blogai paaiškinu? Galbūt ne tiek blogai, kiek tiesiai šviesiai ir be jokių pagrąžinimų. Gal dėl to kai kurie žmonės nesiklauso, gal dėl to jie tarsi užsikemša ausis. O paskui tokiais reikia pasitikėti, juos mylėti, nors jiems nusispjaut kaip jautiesi sunkiu momentu. Tarsi gėlės žiedas stiebiesi į saulės šviesą ir tave sutrypia. Tu aiškiai bandai pasakyti, jog tau skauda, tačiau niekas negirdi. Išgirsti tik banalią frazę „susiimk“. Tarsi pats to nenorėtum ir nesuprastum. O taip sako tie patys žmonės, kurie bandė parodyti koks gražus aplink yra pasaulis ir kokie nuostabūs yra visi aplink. Tačiau tai tik žodžiai. O realiu momentu, kai jiems tiesiog nepatogu, esi tiesiog paliktas tvarkytis vienas. O jei pasiskundi, jog tau blogai taip – dar ir lieki kaltas, jog apkrauni problemomis, jog viską matai tik pesimistiškai. Kur nematysi, kai nėra jokios harmonijos, tvirtybės, palaikymo. O jei ir yra, tai jis toks blitz. Tarsi tai turėtų padėti ir tarsi tai nėra ilgesnis procesas, kuriame reikia įdėti darbo. Sakysit, jog su savo problemomis reikia tvarkytis pačiam ir nekišti kitų? Tai kam tada tie visi žmonės aplink, kam jie tada skiedžia apie tarpusavio ryšį, pagalbą, darnius ir harmoningus santykius? Kur jie, kai jų verkiant reikia šalia? O reikia rodos tiek nedaug, tokio elementaraus žmogiškumo ir tuomet viskas tiesiog būtų gerai. Dar kažkas pasakytų, jog nesutikau tokių žmonių ir tiek arba kad pats nenorių jų matyti. O aš noriu, dar ir kaip noriu ir tą norą blokuoju ne aš. Patys žmonės savo elgesiu priverčia jais nusivilti.  Jie teigia jog aš ciniškas, jog aš visus atstumiu, kai tuo tarpu kai man reikia jų – jie sėdi savo šiltuose namuose ir bijo išeiti iš komforto zonos, o gali, kad ir rėkte rėkti kaip tau sunku. Kaip paskui turi būti ne ciniškas, kai viskas ko sulauki tėra vienas nesibaigiantis abejingumas? O jei kažkas ir pabando kažkuo „padėti“, tai ta pagalba apsiriboja pasakymu „viskas bus gerai“. Nu palaukit, kaip tai viskas bus gerai? Tiesiog paims ir bus? O kur reali pagalba? Ar tik žodžiai turėtų padėti? Kur žmogiškas ryšys, susijungimas, pagalba, supratimas? Žodžių daug, o realios pagalbos nulis. Ir jei tai mano vieno problema, tai ir nevaidinkim tarpusavio santykių ir nemeluokim, jog jie egzistuoja. Taip jie egzistuoja, tik apie jų kokybę galima kalbėti valandų valandas. Tik kokia iš to nauda, jei niekas negirdi.

Dar žmonės sako, kad reikia įvardinti savo problemą. Tik kaip tai padaryti, jei vos pradėjęs – būni apkaltintas savigaila, psichologinių problemų turinčiu asmeniu, susakomos visos tavo blogos savybės (tarsi tai turėtų padėti) ir po visko tiesiog nusvyra rankos. Supraskit vieną ir visiems laikams: Tomazzo nėra cinikas, jo blogas toks tam, kad būtų įdomesnis, tačiau realybėje jis visuomet norėjo kažko daugiau nei pokalbis apie orą ar keliones. Taip galbūt visada buvo dedama per daug lūkesčių, kuomet tikiesi, jog net paskambinęs naktį ir pasakęs, kad tau tiesiog yra blogai – sulauksi greitos ir neabejingos reakcijos, kompanijos, apkabinimo ir ilgo naktinio pokalbio prie puodelio arbatos. Deja negauni nieko. Visiškai nieko, o tavo problemos nurašomos, kaip eilinė neadekvataus žmogaus „sapalionė“. Tai šitaip jūs. Gerai. O paskui neva aš kaltas, kad elgiuosi negražiai ir kad netikiu žmonėmis.

O galiausiai visiška ironijos viršūnė pasiekiama tada, kai tikėdamasis pagalbos žmogui pasakai, jog tau jos reikia, o tas žmogus tiesiog ramiai nueina miegoti. Nors ir sakau, kad manęs niekas nebestebina, tačiau toks elgesys visuomet stebina ir visuomet galva pilna klausimų: Kaip? Kaip taip įmanoma? Kaip išvis įmanoma taip pasielgti? Kaip įmanoma būti tokiu abejingu? O pasirodo įmanoma ir tokie žmonės puikiai klesti. Apie ką aš? Apie „pohujistus“. Taip, jie patys to nežinodami tokie yra. Jie neigtų šį apibūdinimą, jie nesutiktų, tačiau jie tokie yra. Jie nemato problemų, jie nuo jų nusisuka, jie jas apeina, perlipa, neigia, o jei ir bando įveikti, tai lengviausiu būdu ar banalia fraze. Ir po to dar stebisi, jog tokia pagalba lieki nepatenkintas.

Šiandien prie manęs priėjo kolega. Aš jo paklausiau: kaip kitiems sekasi ilgai išdraugauti ir palaikyti ilgą laiką santykius poroje. Jis net nedvejodamas atsakė, jog pavyksta tik tiems, kurie leidžiasi laikomi po padu, kurie klauso visko ką jiems liepia mergina ir nei kiek nesipriešina. Tokiu atveju tikrai turi būti ir „pohujistas“, nes turi tikti viskas arba bent jau mokėti į viską žiūrėti pro pirštus. O tai kaip ir tas pats.
Vadinasi negali būti savimi, pareikšti savo nuomonę, būti kitokiu, vertinamu, ypatingu, į kurio nuomonę, jausmus ir požiūrį būtų atsižvelgta ar bent išklausyta ir apsvarstyta. Ne, turėdamas savo nuomonę ir požiūrį – liksi kaltas, į tave bus žiūrima kaip į raupsuotąjį. Galiausiai būsi atstumtas, atstumtas taip tarsi pats dėl to būtum ir kaltas. O jei kaltinsi save, tai ant tavęs užpils papildomų šiukšlių, kad pasijustum dar blogiau.

Gali pasakyti žmonėms netgi konkrečiai ką reikėtų daryti – jie vis vien to nedarys. Gali daužyti galvą į sieną, gali pjautis venas, gali nedaryti nieko, gali būti geras, gali būti blogas – efekto jokio. Viskas tiesiog tuščiai, abejingai ir be jokios harmonijos, ryšio ar to jausmo, kai turi tą tikrąjį žmogų, kuris tave girdi, supranta, jaučia ir nenusisuka kai tau jo labiausiai reikia. Kai galbūt reikia bent vieno palaikančio ir padrąsinančio žodžio. O kai tau blogai ir norisi visus atstumti, gali pasakyti jog pagalbos nereikia. Žmonės ir supras tai tiesiogiai. Jie sakys: „na kaip nori, nereikia tai nereikia“, užuot įžvelgę daugiau ir jokiu būdu nepalikę sielvartaujančio žmogaus vieno.
Tačiau jie palieka, palieka kaskart. Ir kaip po to turi nesijausti vienišas? Vienišas tarp daugybės žmonių, kurie tiesiog egzistuoja aplink, bet kodėl jie vienaip ar kitaip elgiasi, suprasti ir paaiškinti kartais tiesiog negali.

Ar paskui gali padėti žmogui, kuris tau daugybę kartų atsuko nugarą? Ar gali kažkuo pasitikėti ir ar išvis turi teisę nuliūsti, pasijusti blogai? Ar dėl to turi jaustis kaltas, jog vargini kažką savo problemomis ir savo bloga nuotaika? O juk jiems tai nepatogu, tai verčia išeiti iš komforto zonos. Užuot padarę gerą darbą ir parodę kiek žmogiškumo – jie teigia, kad padėti tau nesugeba, nemoka, ne jų jėgoms. Kokioms dar jėgoms? Po velnių, tarsi čia reikėtų kažkokių jėgų. Kai dažnai pakanka tiesiog pabuvimo šalia, kelių nekritiškų ir supratingumu dvelkiančių žodžių, paprasto apkabinimo. Bet ne, mes mokame tik rašyti piktus komentarus ir švaistyti savo gyvenimą skaitant ar domintis apie visą pasaulį, bet užmirštant žmones kurie yra šalia, kuriems galbūt užtektų tik paprasto pokalbio ar dėmesio parodymo. Bet juk tai nepatogu, neįdomu, nuobodu, tai slegia. Todėl nuo to bėgama, bėgama atsiverčiant spalvingą „šūdportalį“ ir apsimetant, kad viso to nebuvo ir kad viskas gerai. O dar blogiau manant, kad viskas tiesiog savaime išsispręs arba kad žmogus pats vienas susitvarkys. Ne va tai neparodant jam gailesčio, jis turėtų susiimti ir viską išspręsti pats. Tai vat tokia ta visuomenė, kuri palieka vienui vienus, o sužeistas širdis palieka tiesiog numirti.

Gali rėkti, atsiklaupęs prašyti – nieko nebus. Greičiau būtų iš viso to pasišaipoma, pajuokiama ir galiausiai lieki kvailio vietoje. Tarsi pats susikūrei problemas arba pabuvimo šalia ir išklausymo poreikis tarytum yra tavo paties problema. Paskui reikalaujama tokius žmones gerbti, mylėti ir su jais elgtis labai gražiai. Per daug noriu? Nė velnio. Tai labai natūralūs ir žmogiški norai. Nors sakyti žmogiški, galbūt yra klaidinga, jei kitiems tie žmogiški dalykai yra visai kitokie. Kai kitiems galbūt reikia mažiau arba nereikia visiškai nieko. Tokie žmonės ir nesupras, kaip tau gali reikėti kažko daugiau.

Galiausiai vietoj to, kad pasakyti kažką gražaus, žmonės ima kaltinti tave dėl tavo būsenos, jausmų, nors viskas ko norėjai, tebūtų buvęs malonus pokalbis. Taip, jie nėra atsakingi už mūsų jausmus, bet kodėl tuomet jie tikisi gero elgesio ir visokeriopos pagalbos? Jei jau taip visos problemos yra tik mūsų pačių reikalas, tai ir tvarkykimės su jomis vieni. Tarsi būtų sunku gražų žodį ištarti. Ar bent pabandyti suprasti. Bent jau pabandyti. Bent jau… Deja…

P.S. Aš noriu, kad būtų kitaip ir visada esu pasiruošęs priimti kitokias situacijas. Deja tenka prisitaikyti ir nebesitikėti nieko. Ir tai vien tam, kad nenusivilti ir nebeskaudinti savęs, maitinant save tuščiomis viltimis.