Kartais atrodo, kad kai kurie žmonės tik tam ir pasirodė tam tikrame gyvenimo etape, kad jį teigiamai ar neigiamai įtakotų, o po to jie išnyksta iš Tavo gyvenimo. Norėtųsi tiem žmonėm pasakyti, paprašyti, kad jie pasipriešintų likimui, sistemai, tam kas iš anksto suplanuota. Bet negali jiem to pasakyti… Jei pasakysi jei to nesupras, atsakys: „Ką čia nusišneki”, nes galbūt jei taip ir sukurti, kad to nesuprastų, kad negalėtum pasipriešinti tam kas suplanuota. Galbūt, kad ir ką darysi kas lemta tam ir nepasipriešinsi. To negali žinoti. Nesakau, kad tikiu likimu, bet kartais, kad ir ką darytum nepavyksta kažko pakeisti ir tada taip norisi, kad tas žmogus dėl kurio bandai tai pakeisti, atsimerktų ir padėtų Tau. Bet pasijauti bejėgiu, nes tas žmogus tarsi iš kito pasaulio, viską daro taip, kad nesigautų Tau jokie pakeitimai. Tuomet žiūri žmogui į kais, o jis žiūri į Tavąsias, atrodo tiek nedaug reiktų, juk abu esame žmonės, kodėl tiesiog vienas kito nesupratus ir nepalaikius… Bet tos akys žiūri į Tave ir Tu supranti, kad beprasmiška, kartais net atrodo, kad galbūt esam ištikrųjų prijungti prie matricos ir tie žmonės padaryti, kad taip elgtųsi ir nieko nepakeisi, nepriversi jų susimastyti, susivokti ar įkalbėti pasipriešinti sistemai. Jei sistemoje nuspręsta, kad turi išsiskirti su mergina tai jos ir neperkalbėsi, nors norėtųsi, kad ji atsimerktų ir viskam pasipriešintų, o pasipriešinti drauge būtų kurkas lengviau. Taspats ir tais atvejais kai mergina pasirenka kitą vaikiną, ji neklauso, kad jai jis netinkamas, nesupranta, kad ištikrųjų Tu eis tas kuris ją mylės visą gyvenimą ir padarys pačia laimingiausia. Po to ji išsiskiria ir kenčia ir vėl bando. Bet, kad pasirinks teisingai- mažai tikėtina, nes Tau leidžiama stebėti tik iš šono. Sistema ar likimas- vadinkim kaip norim, parodo koks yra galingas ir, kad Tu esi bejėgis. Koks blogas jausmas pasijusti bejėgiu kai nei Tavo žodžiai nei veiksmai nieko nepadeda, o dažnai net gadina, tokia kebli situacija, toks nesusikalbėjimas ir nesupratimas, kad atrodo tikrai, kad viskas iš smulkmenų tyčia taip dėliojosi. Jei vis dėlto yra žmonių, kurie suvokia visa tai ką rašau ir kurie nori kitokio gyvenimo- prašau pasipriešinkim drauge, būkim laimingi, vertinkim tikrąsias vertybes ir būkim žmonės. Atsimerkim galų gale, užtenka, kad istorija suklastota, knygos, televizija, mokslininkų išvados, internetas mums meluoja, visa visuomenė valdoma kaip marionetės. Būkim žmonės, nepasiduokim tam, žvelkime į viską plačiau. Tai ar yra žmonių? Jei taip atsiliepkit ir aš tikėsiuos, kad nesate sukurti tik tam, kad būtent taip pasielgtumėte. Betkokiu atveju noris tikėti, kad nesu nevienas, nors kartais tikrai netikiu. Kai aplink žmonės šalti, abejingi, beširdžiai, negaliu suprasti ir suvokti kodėl jei taip elgiasi. juk visi esame žmonės, visi norime to paties, tad kam gadinti viską, kam elgtis neigiamai? Žinau, kad nėra lengva suprasti ir pasipriešinti, perlipti per save, bet bent pabandykim, juk viskas vardan gerų tikslų! Norėčiau, kad mane išklausytų, suprastų ir bent pabandytų pasinaudoti keliais mano patarimais, po to suprastų, kad tai tikrai buvo teisinga ir tai pakeitė gyvenimą į gerą…
