Gyvename vieną kartą

Ar kada susimastėte, kad gyvenate vieną kartą? Ne rimtai ar susimastėt? Ar kada pagalvojot, kad viskas gali tęstis netiek ilgai kiek įsivaizduojat ir norit, kad galbūt bučinys kurį nesenai padovanojote mylimam žmogui buvo paskutinis, kad galbūt paskutinį kartą matote koks mėlynas už lango dangus ir kaip skaisčiai šviečia saulė… Ne? Valio, kad esate optimistai! Tik kažin ar vien to pakanka, kad suprastumėt ką mes veikiame šiame pasaulyje ir kad jis gali būti kitoks nei mes apie jį manome…
Mielas žmogau, nežinau kodėl Tu užsukai čia, bet yra dvi galimybės: viena ignoruoti, antra- susimastyti. Ar manai, kad susikursi laimingą gyvenimą sėdėdamas prie knygų ir nebendraudamas su kitais? Nepakviesdamas brangiausių draugų kartų praleisti laiko? Nemylėdamas? Jei Tavo atsakymas TAIP- tuomet esi savanaudis ir materialistas. Jei NE- turi vilties būti geru žmogumi. Atmink gyvenimas laimę tik tiems dalina kas savo laimės dalį skiria ir kitiems. Neužsidaryk savyje, išeik  lauką, pasikviesk draugų, kartu surenkite savaitgalio vakarėlį. Padaryk tai ką jau senai padaryti! Apsivilk drabužį kurį laikei ypatingai progai, atkimšk vyno butelį- kuris taip pat buvo skirtas kažkada su kažkuo išgerti. Galbūt tai paskutinė proga, galbūt nebus kitos ar nebus tų nuostabių draugų kurie šiandien su Tavimi. Įvertink tai ir džiaukis- tai Tavo gyvenimas. Nieko neatidėliok, nes vėliau gali jau ir nepavykti…
Žmonės daro klaidą manydami, kad kažkada bus gyvenimas geresnis, kad viskas pasikeis kai baigsiu mokslus, kai pasistatysiu namą, kai nebegyvensiu su tėvais, kai turėsiu šeimą, kai per gyvenimą būsiu daug uždirbęs ir galėsiu tada jau pradėt gyvent. Vat čia, mano mielieji, ir yra esminė klaida.  Ateitį planuoti gerai, tačiau manyti, kad gyvenimas prasidės kažkada yra klaida. Mažas vaikas taip pat daro klaidą manydamas, kad jis pradės gyventi tik kai užaugs… Tačiau argi mes nenorėtume sugrįžti į tas nerūpestingas vaikystės dienas bent trumpam ir atitrūkti nuo visų rūpesčių? Juk tada taip pat gyvenome ir tas gyvenimas buvo nuostabus, tik tada to neįvertinome, kaip neįvertiname ir dabar, dabartinių dienų, šios akimirkos… Kuo mes skiriamės nuo vaiko? Taip, užaugome, surimtėjome, bijome garsiai juoktis, pasakyti tai ką galvojame ir panašiai. Tapome labiau kompleksuoti ir gyvenimas atrodo niūresnis. Tačiau kas trukdo garsiai juoktis ir dainuoti jei to nori, kas trukdo džiaugtis? Man greitai sueis 21-eri, aš manau, kad tai geriausi metai jaunystės, tačiau išaugus iš vaikystės, bet tikruoju suaugusiu dar savęs vadinti negalima ir nesinorėtų. Nors daugelis stengiasi, važinėja automobiliais, dirba ir svajoja apie gražią ateitį taip kaip daro kiek vyresnio amžiaus žmonės. Puiku! Bet kai k1 pamiršome… Pamiršome iš tikrųjų džiaugtis, džiaugtis šia akimirka, nes gyvenimas vyksta dabar, ne kadanors ateityje, bet dabar! Dabar ta proga kuria nepasinaudojęs galbūt gailėsies visą gyvenimą, dabar reikia džiaugtis tuo ką turi, o tas džiaugsmas ir yra gyvenimas. Nepabijok užkalbinti patinkančios merginos ar vaikino- bent jau pabandysi. Gyvenimas pilnas galimybių, kuriomis mes nepasinaudojame tiesiog užsimerkdami, praeidami pro šalį ar atmesdami jas. Atsisakome draugų pasiūlymų, pabijome pakalbėti su žmogumi su kuriuo taip norisi pakalbėti, pabijome pasakyti tai ką galvojame, ko norime, pabijome rizikuoti. Taip, lengviau sėdėti prie knygų ir tikėtis, kad gyvenimas ateityje pats mums viską sudėlios į vietas, o mums tereikės išmokti teoriją konkrečiai apskaičiuotą pagal formules arba pasakytą rimtų vyrukų. Viską aklai išmokstame ir priimame, esam stropūs mokiniai. Nuostabu! O kas toliau? Nėra draugų, nėra mylimo žmogaus, o jei dar esi žmogus su jausmais- jauti kad kažko trūksta, kad vienatvės jausmas yra dominuojantis. Išeitis- negalvoti apie tai ir vėl sėsti prie knygų… O gal pradėti gyventi užuot vien egzistavus? kodė lgi nepasakius sutiktam žmogui kaip gerai jis atrodo, kad senai nori su juo pasikalbėti, praleisti kartu laiką, palinkėti jam geros dienos. Užteks kitus laikyti prastesniais už save. Laikas būti žmogumi ir negalvoti, kad kada nors viskas susitvarkys savaime, laikas pačiam kažką daryti. Nes galo niekada nebus jei ir toliau svajosi apie gražią, rožinę ateitį. Baigsi mokslus ir kas toliau? Baigsi kitus mokslus. Na ir? Tarkim labai pasisękus dirbsi pagal įgytą specialybę. Ir? Paklausk savęs ar tada būsi laimingas žmogus? ar jausies gerai žinodamas, kad kažkada kažkam pasakei ne, nepasinaudojai galimybe… Grižus po darbai namai tušti ir šalti, kad draugai senai nusisukę nuo Tavęs dėl Tavo egoizmo. Tačiau gali viską ištaisyt ar pradėti taisyti. Čiupk seną užrašų knygelę ir susisiek su senai pamirštais draugais. Galbūt jie senai laukia Tavo skambučio ar laiško. Galbūt jie priešingai nei Tu- gyvena ir gali parodyti ir Tau koks nuostabus šis pasaulis. Priešingu atveju sulauksi kokia 50 metų, turėsi bambančią antrąją pusę, tarkim turėsi namą, automobilį garaže, bet ar jausies laimingas? Ne, Tu ir toliau svajosi apie ateitį, norėsi dar daugiau pinigų nei uždirbai ir iki šiol, galiausiai sulauksi senatvės. Gal tada jau ir suprasi ką praradai šiam gyvenime, tik bus pervėlu. o ypąč superiniu atveju mokysies visą gyvenimą, būsi profesorius ir galėsi mirti turėdamas daug diplomų ir medalių. Valio, mirei- pasiekiai savo tikslą dėl kurio mokeisi ir vargai visą gyvenimą. Paplokit patys sau, kaip sakoma. Beabejo taip mastantis žmogus susikuria kitokį gyvenimo vaizdą ir nemato kas vyksta iš tiesų, kaip viskas gali būti nuostabu, kai su Tavim geriausi draugai, mylimas žmogus, galbūt vaikai kurie taip pat Tave myli. Pamąstyk kur gyvenimo prasmė iš tikrųjų ir netik viskuo aklai. Tarkim gyvenimo prasmė yra pastatyti namą, užauginti sūnų, pasodinti medį (gerai jei ne sūnų). Nors viskas čia pusiau ir juoko forma ar banalu, tačiau galima įžvelgti ir tiesos. Namo pastatymas tai jaukus gyvenimas, artimų žmonių aprūpinimas, sūnaus užauginimas yra kaip ir esminis mūsų tikslas šiame pasaulyje, kaip ir kitų gyvūnų- gyventi tam, kad palikti palikuonių, o kad jie vėl gyvendami vėl palitkų palikuonių. Juokinga, tiesa? Net ir gyvūnams tai nėra vienintelis tikslas. O mes žmonės galime padaryti kur kas daugiau ir gyventi netam, kad valgyti, o valgyti tam, kad galėtume dirbti, jog nusipirktume valgyti ir vėl valgytume, kad galėtume dirbti. Mes būdami žmonės galim padaryti kur kas daugiau dėl šio pasaulio ir kitų žmonių ir taip pat išmokyti savo vaikus. Kokai viso to prasmė ir nauda Tau? Gal nustok vienąkart visur ieškot naudos, jei Tave išmokė tėvai taip ar Tavo charakteris toks- dar nereiškia, kad tai ir reikia visada ir visur taikyti. Na, o jei vis dėlto Tau reikia naudos, tai darydamas gerą kitiems tikrai jausies gerai ir galiausiai viskas atsigręš į Tave gerąja linkme. o medis, gerai jai pasodinsi ne vieną jį ir netik medį. Padarysi gerą darbą gamtai, pasauliui, kuriems turi būti dėkingas, kad gali gyventi šiame nuostabiame pasaulyje ir juo džiaugtis. Taigi gal užteks būti užsidarius tame savo vėžlio kiaute ir galiausiai atverti savo širdį kitiems ir pradėti gyventi? Juk gyvenam vieną kartą ir nežinome kiek tai truks, gal ši diena paskutinė, o esam atidėję tiek daug ateičiai, ką galbūt reikėtųpadaryti jau šiandien. Negailėk gražių žodžių, dėmesio kitiems, nenusisuk kai prašo pagalbos, daugiau šypsokis ir kuo rečiau draugams sakyk NE. Manau tuomet viskas pasiskeis į gerą. Iki 😉