Kodėl negalime būti šiltesni?

Kodėl negalime būti bent šiek tiek švelnesni, mažiau abejingesni ir draugiškesni vieni kitiems, nu kodėl, ką? Nejaugi taip sunku, nejaugi ir patiems to nesinori? Taip, būkim vieni kitiems šalti, grubūs, siųskime visus velniop, naudokimės krizine padėtimi savo blogai nuotaikai pateisinti, kanors sumušti, apvogti. Bus labai gerai! Tiesiog nuostabu, paplokit patys sau! Ir kas toliau? Ar būdamas tokia asmenybė jautiesi laimingas? Taip??? Nejaugi, ar atsakei sau nuoširdžiai?.. Nu ar tikrai? Va… Va… Gal geriau nesigėdykime mums brangiems žmonėms pasakyti kokie jie mums brangūs, negailėkime komplimentų, padėkime vieni kitiems, pasistenkime suprasti ir užjausti ir to sulauksime patys, na argi dabar ne geriau? Kam visos tos nesąmonės, apsimetimas jog esame akmeniniai, jog mūsų nejaudina aplinkinių jausmai?
Mane asmeniškai žlugdo žmonių abejingumas, šaltumas, o dar priedo jei grubumas… Negi taip niekas neįdomu, negi nėra jausmų. Kam būti pasikėlusiais kai kažkas bando su Jumis susidraugauti, kalbina. Na ne ta nuotaika, tai ne ta, bet tai nėra tinkama priežastis pateisinti kodėl elgiamės su kitais taip, kaip jei to nenusipelnė? Žinau, kad visiškai abejingi žmonės šito net neskaito, gaila man jų. Vargšai apsimeta blogiukais ir negauna to ko giliai viduje tikrai nori. Juk visi teigiami veiksmai atsisuka prieš Tave, dažnai dvigubai ar net trigubai! Dėja ir neigiami… Ar ne geriau būtų žmogų kurį atstumei, kuriam pasakei lemiamą NE, į kurio skambutį ar žinutę nereagavai pakviesti kartu kurnos? Sako „neturėjau laiko”, gal baikit malt šūdą vieną kartą ir turėsite to laiko? Ne? Jei jau laiko nerandate kitiems, tai kodėl kiti turi rasti laiko Jums? ir išvis kam tada gyvenate, jei neskirate laiko kitiems? Skiriate sau, darbui, na tai sau, taip? Karjeristai gal dar esate? Valio, išvis tada gerai! Na ir kur gyvenimo prasmė? Ar tik ne laimės dalinimasis su kitais, ar tik ne tada gyvenimas prasmingas, kai padarai kažkam kažką gero, kai kažkas būna laimingas ir dėl viso to būni ir pats tokiu? Ar prasmė savanaudiškas laiko skyrimas sau, suknistai miglotai ateičiai, ignoravimas laiškų, žinučių, pasiūlymų atmetimas, šaltumas, nedėkingumas, abejingumas? Taip, čia prasmė? Nuo mažens visi patenkame į standartizuotą konvejerį, kad uždirbtume pinigus kažkam, o atys gautume tik trupinius, juk laimi tik tie kas priamidės viršuje! O mes einame į mokyklą vien tam, kad ją baigę galėtume kažkur įstoti, įstojame, kad baigtume ir gautume geresnį darbą, o darbas reikalingas geresnis tam, kad būtume geresni už kitus, daugiau turėtume ir lengviau gyventume. Negan to, kad nuo mažens auginami esame tik dėl pinigų, bet dar augame egoistai, esame skatinami būti geresni už kitus, tarsi kokiso lenktynės… Liūdna… Visame tame mėšle paskęsta žmogiškumas, atsiranda pavydas, nebelieka tikrųjų verybių ir jausmų. Bet mes galime tam pasipriešinti, galime būti žmonės!!! O taip, mes galime!!! Kas nori tas ir laiko randa ir brangių žmonių neiškeičia į karjerą ir tie būna laimingesni už tuos kurie daro priešingai. Tai kokei mes norim būt? Gerai, nereikia pradėt skiest, kad gyveniem reikalingi pinigai ir bla bla bla. Girdėjom mes tas pasakas, visa tai nuo mažų dienų įkalė todėl taip ir kalbate, kažkas sukūrė idealią sisteamą sau iš kurios mes negaliem pabėgti. Gerai, mums reikia pinigų, bet dėl to nereikėtų prarasti žmogiškumo, tikrųjų vertybių!!! Pikta darosi kokei visi savanaudžiai ir egoistai (na gerai ne visi), kai ignoruoja visus, išskyrus tuos kurie turi daugiau, kurie važinėja naujesne mašina, turi daugiau pingų, daugiau šneka kompanijoje (tiesa dažniausiai tik apie save), o visi apstoję ir išsižioję klauso, vieni klauso norėdami pasisemti iš tos naudos, kiti iš pavydo, treti norėdami „prisitrinti”, dar kiti, kad nelieka kitos išeities. O kur žmogiškumas? Dažniausiai tokiem žmogiškumas suprantams tik kaip kokia labdaros akcija prieš kameras, „pasirodyti koks aš esu geras” ir vėl viskas tik dėl savęs, panašiai kaip eiti į bažnyčia, o iš jos išėjus toliau žudyti, vogti, užpuldinėti žmones ir negatyviai mąstyti. Nu nėra tame žmogiškumo.o jei jis ir būna tai toks drbtinis ir tik kiek kvailesnsi to nepastebi. Tenka taikytis prie tokios pasaulio. Bet tikri žmonės tam priešinsis ir nors ir nepakeis tobulai gudrios sistemos bent jau bus patys laimingi ir padarys tokiais aplinkinius. O mes galime nepagailėti gerumo, supratimo, išklausimo, skirti savo laiko. Taip! Ir nereikia iš to šaipytis. Jei jau esi ar bandai apsimesti šaltu žogumi, tai dar nepriežastis taip elgtis, pagalvok ko nori iš  tikrųjų, kur yra gyvenimo prasmė ir ar esi laimingas, ar gali išsipasakoti pilnai ir ar gali tam kam nori kažką pasakyti- tia padaryti? Gali? Gerai, bet ar kiti gali taip elgtis su Tavim, ar nesi jiem abejingas, ar tikrai neignoruoji žmonių, kurie to nenusipelnė? Jomajo kokių galų apsimesti šlangom ir neatrašinėti į sms, paskui durna mina teigti, kad neturėjai laiko, kad nematei sms, kai tuo tarpu tam žmogui kuriam tai skiedi jis žino kaip dažnai tikrini telefoną. Arba kokių galų užriesti nosį naujame kolektyve. Na, kad ir žmogus nepatinka, sakykit ką norit, jei jis jums nepatinka, tai dar nereiškia, kad nepatiks ir vėliau, nuomonė visada kalidinga iš pirmo įspūdžio, nors kai kurie žmonės šventai įsitikinę (ypač mandresni), kad glai žmogų pažinti per pirmą susitikimą. Absurdas! Kitiap ir nepavadinsi, nežinau ką tokie sau galvoja ir iš kur traukia tokius įsitikinimus. Bet jau nieko nepadarysi, kai žmogus įsitikinęs, tai jau įsitikinęs ir galvoja, kad yra pats teisiausias, tuomet, kad ir koks geras Tu būsi Tave laikys blogu žmogumi ir tas kas Tave tokiu laykys manys, kad teisingai nusprendė iš pirmo pabendravimo. Labai smagu, tiap ir toliau, žmonės! Kad Tave kur… Mąstyt gal reiktų biški ir žmoniškiau elgtis, ką? Nereikia mkytis iš tų, kurie klysta. Klysti žmogiška, visi turim tokią teisę klysti, kadangi gyvename demokratiškoje respublikoje, bet tai dar nereiškia, kad tai reikai daryti specialiai nutaisius pasikėlusio mulkio miną. Jomajo, žmonės mes ar mulkių gauja? Ar taip sunku elgtis normaliai? Kam visos tos nesąmonės? Atsigaukit gi, paimkit telefoną ar prisėskit prie kompiuterio, paršykit ar paskambinkit žmogui, kurį kažkada nuvylėt, kuriam pasakėte ką negražaus, ar nebus geriau? Tap taip, dabar didieji skeptikai prabils kaip čia viskas skysta, kaip čia bandoma užsiimti perdėta gerumo misija. Tada visai nesupratot nieko, gal geriau čia nebesilankykit, eikit į kokį ideologiją skleidžiantį tinklalapį kur Jums kabins makaronus ir galėsite gyventi manydami, kad pasaulis yra toks kokį rodo televizija ar ką pasakoja paskaitose, be jokių savo išvadų. o gal geriau būti žmonėmis ir viską į viską pažiūrėti blaiviai ir iš gerosios pusės? Užuot tuščiai egzistavus imti ir pradėti gyventi, ne dėl savęs, bet ir dėl kitų, padaryti kažką gero ir iš to išgauti kažkokią tai prasmę? Na rinktis Jums, demokratija gi, galime elgtis kaip norime (jei ką aš ne prieš ją), galite į viską nusispjauti, galite ignoruoti, bet nuo to nepabėgsite, vieną dieną vistiek suprasite (o gal ir ne), ad nebuvote kitiems teisingas žmogus, kad žmones žeidėte, liūdinote ir jiem dėl to skaudėjo širdį. Na ir ar gražu taip? Gal reikėjo elgtis kitaip- pagalvosite, bet bus pervėlu, galiausiai mirsite depresijoje ir nesvarbu kiek daug didesnis namas bus už kaimyno, kad automobilis garaže bus brangesnis ir geresnis nei kito pažystamo… Vat kodėl sakoma, kad ne piniguose laimė. Dabar vėl nesupratusieji esmės puola ir sako: „O kaip susimokėti už butą, nusipirkti pavalgyti, apsirengti”, tokiems aiškinu dar kartą: nemaišykite kasdienių dalykų, pirkinių ar kokio šlamšto kurį įsigijate už atlyginimą su brangiais pirkiniais kurias žmonės bando sau laimę statyti ir deja labai dažnai pajaučia, kad tai darė kitų žmonių saskaita, kad ir ne pinigine, o moraline, kad prarado draugus per savo savanaudiškumą, egoizmą ir turtų troškimą, kad tie kurie neva vadinasi draugai tėra tik tokei patys naudos trokštantys prisiplakėliai ir dar dažnai geri aktoriai. Ir kas iš to? Ar dabar aiškiau tiems, kurie nuolat puola į kraštutinumus vos tik imk pasakot kanors? Ne piniguose laimė, laimė slypi gerume, kurį atiduodi ir gauni pats… Žmonės kurie Tave supa ir nuoširdžiai didžiuojasi turėdami tokį draugą, kurie Tavęs passilgsta ir galvoja apie Tave, kuriem Tu rupi. Vat iš to susideda laimė, kai jautiesi reikalingas, mylimas ir pats jauti tą patį. Taigi straipsnio klausimas: kodėl negalime būti šiltesni? Gal todėl, kad mums rūpi tik pinigai, ir per tą dažnai vienintelį gyvenimo tikslą pamirštame brangius ir artimus žmones ar tuos kurie galėtų tokiais būti, kad lipame per galvas dėl turtų, iškeičiame tikrasias vertybes į karjerą, kuri suteikia dirbtinę laimę, gla todėl negaliem būti šiltesni? Todėl, kad siekiame ne to ko reikėtų ir tas siekimas žudo žmogiškasias vertybes? Gal todėl, kadl ygiai tiap pat esame nusivylę pasauliu ir jam esame žiaurūs, nors tokei būname ir tiems, kurie to visai nesusipelnė, o atvirkščiai nori iš mūsų šilumos, supratimo, draugiškumo, tik galbūt to neparodo dėl mūsų netinkamo elgesio ar tiesiog bijo to, bijo atsiskleisti šiam žiauriam į sistemą įuktam pasauliui, kuris jau pats nesuvokia ką ir kodėl daro, suvokia tik tie kas yra aukščiausiai visų, jei puikiai tuo naudojasi. Mes pardudoame savo žmogiškumą už pinigus. Neveltui kažkas tai vadina velnio išradimu. Na nuo pinigų mes nepabėgsime, tačiau glaime išlikti žmonėmis. Viename filme vyrukas, berots vardu Maksas, kuriam buvo pasiūlyta nereali karjera paklausė savo boso: „kada Tu į jį pasižiūri? Kada pasižiūri į originalų paveikslą, kuris yra seife, kai kopija kabo kabinete?” beabejo bosas nežiūri į originalą,brangus paveikslas tiesiog padėtas seife, o ant sienos kabo kopija. Makso sekretorė pasakė: „Pažiūrėk į savo bosą, jam netrūksta nieko (turtų)”. Maksas atsakė: „Taip, būtent, pažiūrėk į jį”. maksas atsisakė karjeros ir išvažiavo gyventi į provinciją, kur jo laukė prisiminimai, nuoširdūs žmonės ir mylima moteris. Taip, jis atsisakė pinigų, jo geriausias draugas teigė, kad Maksas pasigailės tokio savo sprendim, tačiau Maksas tikrai žinojo, kad nepasigailės, nes jis iškeitė tuščia egzistavimą į gyvenimą, į tikras vertybes, kurių už jokiu pinigus nenupirksi ir neįkainosi. Ar vis dar nesuprantate kodėl sakoma, jog ne piniguose laimė?
Niekas nesao, kad reikėtų gyventi idealiai, kad reikėtų nedaryti klaidų, tai turbūt neįmanoma, tačiau reikėtų gyventi ir gyventi prasmingai, jausti, kad esi nesavanaudis egoistas, o doras, nuoširdus ir kitiems reikalingas žmogus ir ne dėl kažkokios materialiso naudos, o kaip žmogus, turintis širdį, kurios dalį skiri ir kitems.