Apie žmones

Ar gerbti žmones, kurie negerbia Tavęs?

Kilo klausimas kaip elgtis su žmonėmis iš kurių nesulaukiama nieko gero? Ar likti žmogumi ar būti tokiais pat kaip jie? Suprantu, kad kitiem vienodai žydi sodai, o jei man nevienodai- tai ar gerbti žmones, kurie negerbia manęs? Ar gerbti apsimestinai? Visgi nesinori veidmainiauti- bet ar reikėtų? O kam, kas iš to, kad neprarasti tokių žmonių? Ar jie verti to? Nežinau ar mano požiūris pasikeitė ar aš tiesiog praregėjau- bet didžioji dauguma žmonių apsimetėlei draugais, veidmainiai, meluojantys į akis ir paskalaujantys už akių, siekiantys tik naudos ir nereaguojantys į nieką bandant bendrauti su jais. Todėl nusprendžiau- tokių žmonių atsisakyti, o baigęs studijas keisti savo gyvenimą dar vieną kartą. Na nedaug liko, manau ištversiu ir tada viskas bus gerai, numanau ką ir kaip darysiu, bet tai pasilaikysiu sau. Pradėsiu naują gyvenimą ir jame nebus vietos apsimetėliams, veidmainiams, piktiems niurgzliams. Kai man Jūsų reikėjo- jūsų nebuvo, manęs jums taipogi nebus- nesate verti to. Aišku tikrieji draugai išliko, o tie apsimestinei- apsimestinai bendraujantys- jiems atsilyginu tuo pačiu- bendraudamas taip pat kaip ir jie. Nors nėra lengva, nes nesu įpratęs taip su žmonėmis elgtis, na bet jei jau jie nusipelnė- verta išmokti dėl jų tai :) Pasistengsiu. Kantrybė kartais gi išsenka stebint tokį konkretų grybo pjovimą ir visišką abejingumą viskam- tiksliau to pakęsti visiškai neįmanoma. Na bet anksčiau visad „užsimerkdavau“, toks jau esu, kad visada suteikiu antrą, trečia ir t.t. progą pasitaisyti žmogui, suprasti, kad ne taip reikėtų elgtis. Vieni nesupranta, kiti tyčia nesupranta ir apsimeta, kad nesupranta, tyčia daro priešingai. Valio, pirmyn! Bet man atsibodo… Tikrai nusibodo, man reikia tikrumo. Pasikalbi su žmogumi ir matai, kad jam vienodai, visiškai nerūpi… Na ką daugiau ir bešnekėti.  Darai dėl žmonių viską, dėl jų vidury nakties keltumeis ir važiuotum padėti, net jei tai būtų paprasčiausias pokalbis, o matai, kad jie dėl Tavęs to nepadarytų ir dėl to net nesuka galvos, tikrai velniop tokį abejingumą ir visus „pohujistus“ žmones. Na galima tokioj būsenoj pabūti, na bet kai jau taip visada… Žmonės nei bendrauja, nei rūpi tu jiems, prisimena tik tada kai kokia bėda ištinka. Esi laikomas atsargai dėl naudos, o nei bendrauja, nei „sušikto sms“ nesugeba parašyti, paklausti kaip sekasi ar pan. o po to kai bėda jau tikis pagalbos. Eikit tokie velniop!
Dar prie tos pačios temos: Ką manote, kai žmonės susiranda antrą pusę ir pamiršta draugus arba vakarėlių metu sėdi kartu ir ignoruoja visą aplinką, vyrai nebeišeina su vyriška kompanija nei alaus išgerti ir apskritai be savo antrosios pusės, taip ir „subobėt“ galima :D . Lyg ir nieko blogo atrodytų, na kiekvieno reikalas, tik paskui nesakykit, kad aš to nesakiau :D .