Ar reikia gyventi šia diena?

Visų pirma noriu pasakyti, kad jei žmogus Tau nepatinka jam nederėtų suteikti tuščių vilčių, net pačių mažiausių. Tai nėra žaidimas! Net jei mums po  to ir neskaudės, skaudės tam įskaudintajam- to daryti nereikėtų- nebūkim savanaudžiais, pagalvokim ir apie kitą žmogų! Galvodamas apie kitą ir jam padėdamas gyvenime ištikrųjų padedi ir sau, nes viskas atsigręžia į Tave anksčiau ar vėliau. Liūdna dėl tų kas to nesupranta. Jausmai nėra  žaidimas ir jei guliesi į lovą su betkuriuo/ia patikusiu/ia tam, kad išbandyti ar tiks su juo/ja draugauti ar gerai bus lovoje- tai man dar kartą gaila dėl Tavęs. Kur vertybės, kur moralės normos? Malonumas? Tai pakankamas motyvas? O jausmai, meilė, pagarba? Kaip galėsi pažvelgti į akis dvidešimtpirmajam žmogui su kuriuo pradėsi eilinę nelaimingą draugystę? Sakai galėsi pažvelgti ir kas čia tokio? Gerai, matau nieko nesupranti, pradėkim nuo pradžių. Nesu idealistas, kritiškas ar kategoriškas žmogus, stengiuos į pasaulį žiūrėti plačiau nei daugelis ir pamatyti daugiau variantų, daugiau tiesų, kelių, takų bei takelių ir stengiuosi pasirinkti teisingiausią. Tikrai nesakau, kad visada pasirenku teisingai, tikrai pripažįstu, kad klystu, pripažįstu, kad būtų blogas žmogus, įžeidžiu ar netinkamai pajuokauju, bet tikrai dėl to gailiuosi po to. Aš pripažįstu savo klaidas, bet liūdniausia kai to nepripažįsta kitas žmogus ir visą kaltę verčia ant Tavęs. Na kam gi tai? Taip neatsikratysi savo kaltės, neišvalysi sąžinės. Ne jau nebūtų paprasčiau tiesiog pripažinti, kad klydai, apkabinti kitą žmogų ir jo atsiprašyti, jei yra reikalas padėti išspręsti Tavąsias bėdas drauge, juk kartu spręsti problemas ir jomis pasidalinti kur kas lengviau. Tos bėdos tampa nebetokios sunkios kai jas tenka nešti drauge, o su kuo pasidalinti tikrai atsiras jei nebūsi pikta,s užsidaręs, kategoriška,s viską neigiantis ant visko padėjęs, jausmų nerodantis žmogus. Na o jei į Tavo jausmus nereaguoja mylimas ar brangus asmuo, tada jau kita šneką. Visų pirma ar bandei? Ar bandei parodyti tuos jausmus ar tikrai gavai neigiamą atsakymą? Tikrai? O bandei dar kartą? Gal tądien žmogus buvo ne tos nuotaikos. Bandei? O dar kartą? Gyvenimas viena vertus paprastas- kita vertus sudėtingas, tad dažnai viskas nėra taip lengvai apsiekiama, reikia dėti daugybę pastangų ir stengtis kasdien. Ypač santykiuose, nes jie kaip kurstoma ugnis, kurią reikia nuolat kurstyti: rodyti dėmesį, daryti staigmenas, sakyti komplimentus, apkabinti, bučiuoti, pasakyti žmogui koks jis Tau brangus, kaip juo didžiuojiesi, kaip gera Tau, kad jis su Tavim. Negailėkim to, juk gyvenam vieną kartą, galim mirti taip ir nepasakę kokie tie žmonės mums svarbūs ir brangūs arba juos prarasime to nepadarę, o gal būtent dėl to, kad to nepadarėm. Nešvaistykim galimybių- griebkim savo svajonę, kurstykim tą ugnį, nes kitaip ji užges ir labai jau sunku tuomet tikėtis, kad pavyks viską įžiebti iš naujo. O jei ir pavyks- galbūt nebebus viskas jau taip gerai. Nespjaukim žmonėm į akis, tiem kurie pasakė, kad esame jiems svarbūs, nemėtykime šansų, nes prarasime juos ir po to gali tekti labai gailėtis. Galų gale patys stenkimės, kas svarbiau visokios nesąmonės, maivymaisi ar žmogus, kuris laukia, tikisi kada jam paskaysi taip? O jis nelauks, vieną dieną jo nebebus šalia ir suprasi, kad niekada jo nebesusigražinsi per savo kvailumą, šaltumą, abejingumą, ignoravimą. suprasi, kad iškeitei tą tikrąjį žmogų į kitą netinkamą arba savo kvailus principus ar kitas užsiožiuotas nesąmones, ydas ir pan. Ką tada darysi? Verksi, verksi kruvinom ašarom ir deja nieko nebegalėsi pakeisti, nes kai buvo laikas- nedarei nieko, gyvenai ta diena, tikėjais, kad viskas plauks pasroviui ir savaime paaiškės, bet ne, nepaaiškėjo, nes Tu nič nieko nedarei gero, kad kažkas pasikeistų į gerą! Tai ką dabar daryt? Pasakysiu taip: nebepjauk grybo ir brangink žmones kurie Tau svarbūs, kurie dėl Tavęs padarytų viską, ne ne tuos kurie yra tik dėl naudos, ne tuos kuriem rūpi pinigai, ne tuos kurie dėl Tavęs atsikeltų vidury nakties, ne tuos, kuriem pinigai, miegas ar pan. svarbiau už Tave, už Tavo jausmus. Manau norint viskas įmanoma, nėra nieko neįmanomo, ką gali vienas žmogus- gali ir kitas! Ir po velnių kas svarbiau tikrosios vertybės ar visokios nesąmonės per kurias prarandi ir prarasi žmones? Nesiseka kažkas? Galbūt atėjo laikas kažką keisti savo gyvenime, iš vulgaraus, beširdžio parazito tapti žmogumi? Žmogumi kuris rūpinsis savo šeima, kuris užaugins vaikus, dorus žmones. Ar bent supranti koks esi laimingas žmogus, kad Tau suteikta galimybė mylėti ir būti mylimu, suteikta galimybė užauginti žmogų! Džiaukis tuo ir įvertink, įvertink viską ką Tau duoda gyvenimas, kiekvieną smulkmeną. Pažiūrėk koks dabar gražus dangus, taip jis gražus! Pažiūrėk kaip Tave kažkas myli, brangina, o Tu jų ne. Džiaukis šia akimirka, nes ji nuostabi, šiandien gyvenimas, šiandien Tu gyveni, šiandien džiaukis tuo ką turi. Nėra dienos kada būsi laimingas, nėra dienos kuria atidėlioji, kad tą dieną mesi rūkyti, tą dieną būsi laimingas žmogus, tą dieną nebus problemų, tą dieną turėsi pinigų. Visi laukia tos dienos ir jai atidėlioja viską. Tokia diena niekada neateis jei jau šitaip, nes jos papraščiausiai nėra. Prisiminkim daug daug metų atgal kai galbūt svajojai apie amžių kurio esi dabar. Ir ką? Tada atrodė, kad kai tas amžius ateis- ir bus ta laukiama kulminacija. Na amžius atėjo, o kur kulminacija? Nėra to aukščiausio taško, tos stebuklingos dienos, nes ta diena yra šiandien, ji yra kasdien, kasdien reikia džiaugtis gyvenimu, daryti gerą kitiems ir mėgautis kiekviena smulkmena, džiaugtis viskuo! Šiuo atžvilgiu gyventi šia diena yra labai gerai, tačiau gyventi šia diena galima ir blogąją prasme, kuomet negalvoji kas bus rytoj su Tavimi, su Tavo artimaisiais, vaikais, aplinkiniais, su pasauliu. Tuomet Tu rūkai, šiukšlini gamtą ir Tau nerūpi, kad tai pakenks galbūt ne Tau, o Tavo vaikams. Blogiausia yra manyti, kad nuo Tavo vieno šiukšlinimo ar aplinkos teršimo niekas nepasikeis, bet pagalvokim, kad taip masto daug žmonių… Ir vistiek nieko nekeisi todėl, kad ir kiti taip masto? Sakai patinka būti standartine bandos dalimi? O kur Tavo paties/ios sąžinė? Kur vertybės, kur gailestingumas, supratingumas, atsakomybė? Kodėl, žmogau? Kam Tau tai? Ne jau negeriau būtų visuomet viską apgalvoti ir pasistengti, dorai išauklėti savo vaikus, kad jei taptų netik gerais žmonėmis, padarytų kažką gero, bet to paties išmokytų ir savo vaikus, o šie savo. Žinau ir tikiu, kad yra daug kategoriškų žmonių kurie viso šito net neskaitytų, o jei ir perskaitytų- neigtų, priešintųsi. Kai kurie žmonės tiesiog viskam priešinasi neatsirinkę kas tiesa, kas melas, kas gerai, o kas blogai. Arba viską priima tiek gerą tiek blogą įtaką. Manau riekia rinktis tikrąsias vertybes, teigiamus dalykus, prisiimti atsakomybę už savo poelgius, pvz. su kitais žmonėmis, įvertinti jų pastangas, atsiprašyti už padarytas blogybes. Siūlau mėgautis šia diena, bet kartu pagalvoti ne tik apie savo, bet ir apie kitų ateitį. Na nebūkim savanaudžiai, negalvokim gi apie save nuolat, geriau pabūkim kitiems geri ir nuoširdūs ir pamatysim kai tai gausime ir patys. Arba galim galvoti tik apie save, tik ar ilgai gausim dėmesį. O pačiam/iai sau rodyti dėmesį kažkaip nelabai įdomu, tiesa? Galbūt tas savanaudiškumas, ta arogancija, egocentriškumas, ignoravimas ir priveda prie to, kad kai kurie žmonės pasitraukia iš mūsų gyvenimo nesulaukę to ko tikėjosi, patys kažką duodami ir negaudami jokio atsako. Taisykime savo klaidas ir pasistenkime būti labiau žmonės nei gyvuliai, atverkime savo širdis ir nebūkime pasikėlę, nes tokių daug, juk ko ne kiekvienas žmogus užsidėjęs abejingumo, šaltumo kaukę, nors dažnas tikisi ir laukia jausmų, tikros meilės ir t.t. Tai kokio velnio tai daryti, jei mes visi norime to paties? Susitik su savo antrąją puse ar brangiu žmogum ir stipriai apkabink, pasakyk, kad gailiesi jog to nepadarei anksčiau, kad gailiesi dėl padarytų klaidų, savo šaltumo, abejingumo ir kitų dalykų. Ir žiūrėk Tu man, kad tai nebūtų laikinas protrūkis, stenkis dėl kito žmogaus, apdaryk dėl jo viską, su sąlygą, kad ir jis dėl Tavęs padarys viską. Tuomet abu būsit laimingi. O kartais, kai kompromisas neįmanomas- vertėtų paminti savo ego, principus ir kitą šlamštą- vardan gero, vardan meilės. Kitąkart ir Tau nusileis. Vertėtų nepamiršti kalbėtis apie viską, viską išsakyti kas nepatinka, bet nepamiršti išsakyti kas patinka, pagirti, mestelti subtilų komplimentą, pamerkti akį ar nusišypsoti susitikus žvilgsniams. Tik visi pokalbiai turėtų vykti gražia, taikai forma, be barnių. Išklausyk kitą žmogų, nepyk ant jo už jo nuomonę, nes kitąkart jos gali neišgirsti kai žmogus bijodamas Tavo pykčio nieko nesakys. O juk geriau viską žinoti, tai išspręsti ir gyventi kiek įmanoma laimingiau ir darniau. Susitarkite, kad ir Tau dėstant problemą Tave išklausytų be pykčio, be pertraukimo. Taip pat susitarkite, kad jei vienas žmogus supyksta- kitas stipriai apkabina ir nepaleidžia kol nepraeina pyktis. Kodėl gi ne? Na argi man reikia jus mokinti? Jei esat žmonės turintys širdį, svajones, abu norite to paties gyvenime tai ir gyvenkite tiek šia diena tiek rūpinkitės ateitimi. Sėkmės 😉