Ar įmanomas vieno ir kito individo tarpusavio ryšys, harmonija? Ar įmanomi besąlygiški ir nuoširdūs santykiai? Ar galima iš kito tikėtis ar reikalauti ištikimybės, lojalumo, vienybės, supratingumo, palaikymo ir panašių dalykų? Dabar tiksliai žinau jog ne. Tačiau daugelis meluodami sau ir kitiems bando tuos santykius imituoti. Gaila, kad ir kokie panašūs ir to paties norintys būtume – visi esame unikalūs ir vieninteliai. Joks kitas žmogus niekada iki galo nesupras, nebus ir neatjaus. Bet kokie tikri santykiai yra laikinas projektas, jie tikri tol kol juos varo kažkoks kuras. Kuru gali būti įsimylėjimas, euforija, rožiniai akiniai, materialinė, emocinė nauda ar pan. Galiausiai tai pabosta, to nustoja reikėti ar tas kuras tampa nepakankamai efektyvus. Tuomet žmonės ieško alternatyvos ir bando papildyti savo kasdienybė naujovėmis. Ir čia jau tampa nesvarbu jie bando su tuo pačiu ar kitu žmogumi, čia jie parodo kokie yra savanaudžiai ir kaip iš tikrųjų mes rūpime tik patys sau.
Viltis niekada nemiršta ir mes niekada nenustosime tikėję, jog kažkur yra kitas žmogus, tas toks pat kaip ir mes, tas vienintelis ar vienintelė, kurio galbūt lauksime visą gyvenimą. Tačiau tokio žmogaus nėra, tai tik gražios, padrąsinančios pasakos, jog nepultume į neviltį. Deja aš esu realistas ir pasakų sekti nenoriu. Mes esame vieni, vienui vieni ir niekas kitas už mus nieko nepadarys, jei nepadarysime kažko patys. Supraskite, nėra kito žmogaus, kuris gali jus pilnai suprasti, negyvena ant debesų joks dėdulė, kuris nuolat jus stebi ir viską žino, supranta ir padės bėdoje. Tai kvaila iliuzija, kurią mums primetė ar kurios tikimės. Tiesa yra ta, kad esame vieni. Kad ir kiek draugų, pažįstamų ar artimųjų turėsime – tai tėra visiems palanki, naudinga ir be pasirinkimo susiformavusi aplinka, kurioje visiems įprasta ir naudinga funkcionuoti. Suklyskite, stipriai suklyskite ir pamatysite kaip visa ta aplinka susprogo kaip burbulas, kaip visi tapo šalti ir nuo jūsų nusigręžė. Nes tai nebuvo tikra. Tai tik atrodė tikta tol kol buvo abipusė ar vienpusė nauda. Kol situacija buvo palanki ar kol nebuvo kitos situacijos. Kai jus ištiks bėda ar kai nebebūsite su dauguma – jus paprasčiausiai atstums. Kažkas pasakytų jog protinga likti su dauguma ir prisitaikyti. Bet tuomet tai ir bus toks pat melas, tik tai jau bus iš jūsų pusės. Jūs būsite prisitaikėlis, tas kuris išdavė save ir savo tikrąjį aš. Nekalbu apie smulkmenas, kalbu apie didžiulį veidmainiavimą, savęs paties išsižadėjimą.
Sėkmės istorijos, kaip gi sėkmės istorijos? Paklausite manęs to. Sėkmės istorijos yra melas, jos sėkmingos tik anksčiau minėto kuro dėka ir tol kol tai neišseko. Galiausiai kai kurie yra tokie skysti ir tušti, kad kaip juos pasodino taip ir sėdi. Žinoma, kad tokiems tinka viskas, nesvarbu nei kas, nei kur, nei su kuo. Taip tokie santykiai ir egzistuoja – paviršutiniškai. Dauguma tokių. Ir nors iš pažiūros viskas labai gudru ir tarsi viskas gerai, tačiau taip toli gražu nėra. Negelbėja nei gražios nuotraukos instagrame nei šypsenos draugų rate. Visi žino (na bent jau aš) kaip yra iš tikrųjų. Tiesa, jei žmonės pakankamai naivūs – jie patys to nežino. Paprastai tokie žmonės gali kurti santykius su bet kuo, netgi su gumine lėle.
Galime nesunkiai pastebėti kaip daugeliui žmonių bijome sakyti tiesa, kaip prieš rašydami gerai apgalvojame savo tekstą, kaip būdami kompanijoje daugelį dalykų nutylime ar kokia nejauki tyla aplanko pasakius nejuokingą juokelį. Visa tai parodo kaip toli nuo tos harmonijos ir tarpusavio ryšio esame. Kaip daugelis nesuprantame, kai sakome, jog norime būti vieni, bet iš tikro nenorime. Kaip žmonės ignoruoja, kaip bijo kalbėti atvirai. Todėl bendraujame paviršutiniškai, kalbame apie dalykus, kurie įdomūs jiems. Taip, veidmainiauji, šeri žmones tuo, kuo jie nori būti šeriami, sakai tą ką jie nori girdėti ir taip susikuri sau kompaniją, laikiną, bet kompaniją. Ir kas tada? Kiek ilgai gali išlikti nebūdamas savimi ar tokiu, kokiu nori būti? Galiausiai palūši, galiausiai atsibos. Galiausiai norėsi verčiau būti vienas, nei dalyvauti tokioje apgaulėje. Kai kurie ir lieka, jie užsidaro ir neįsileidžia nieko. Kodėl? Nes jau buvo įsileidę ir ne kartą ir kaskart nusivylė, kaskart skaudėjo. Tie žmonės buvo tikri, jie parodė tikrąjį save ir todėl nudegė. Jie daugiau nebesitiki surasti kažką, kas juos supras, nes nebetiki jog tai įmanoma. Tie žmonės paskiria savo laiką ir dėmesį įvairiems darbams ar projektams ir juose paskęsta. Jie atsiriboja nuo santykių, beprasmio jų siekimo ir kartu išsigelbėja nuo skausmo, kuris lydi po tos euforijos, kurią patiriame pradžioje.
Tik paviršutinis bendravimas, naudos davimas, domėjimasis kitu, vengimas kalbėti apie save, optimistiška nuotaika, iškalbingumas – laiko prie tavęs kitus. Išimk vieną, dvi, kelias savybes ir gali stebėti kaip tas žmonių ratas ima mažėti. Iš tikrųjų jį stebėti ganėtinai smagu. Smagu ne todėl, kad sužinai kas yra kas, bet smagu ir dėl to, kad ši teorija veikia gyvai ir žinai kaip viskas ir kodėl vyksta. Ar dėl to norisi apsimetinėti ir pulti kažką dirbtinai gelbėti? Kartais taip, o dažniausiai tai ne. Ir kas tada? O tada jie išeina, išeina neatsisukdami, tarsi niekada tavęs ir nebūtų pažinoję. Tampi jiems nieku, nes niekada kažkuo ir nebuvai. Netiki? Taip, netiki, nes gyveni iliuzijoje, sapne, apgaulėje, kuri minta tavo paties naivumu, tol kol teiki naudos. Tave ištiks didžiulė bėda ir liksi vienas, nes būsi nenaudingas, nes su tavimi bus nebeįdomu, nes tu jiems būsi negatyvas.
Dažnai žmonėms šią tiesą ir pasakau, o jie reaguoja ramiai, jie nepuola neigti, nes patys viduje žino, jog taip ir yra. Kad ir kaip norėtume tikėti jog nėra, deja yra. Ir tėra laiko klausimas, kada suprasi jog esi tik tu ir nieko daugiau, visa kita yra jie. O tu gyveni, gyveni gerai, viskas puiku, puiku tol, kol nepasiekiamas tam tikras kritinis taškas, o kartais ir tarsi be jokios priežasties. Nežinai kada tai nutiks, nes tai gali nutikti bet kada. Nesitikiu, jog daugelis supras ką sakau, nes daugelis yra naivūs, jie gyvena standartinėje situacijoje, kurią nusižiūrėjo iš kažko kito ir bando imituoti tą nuostabią tarpusavio darną ir harmoniją. Tačiau nėra jokios harmonijos, yra du žmonės, kurie atsitiktinai ar savo pastangų dėka yra kartu ir vedami susiklosčiusių aplinkybių ar abipusės naudos dėka vis dar vienaip ar kitaip palaiko esamus santykius. Jie tiesiog į tai įsikimba ir tiek. Tai nėra harmonija, tai nėra stiprus ryšys, tai tiesiog susiklosčiusi situacija, kuri yra kokia yra ir nepakanka drąsos jos keisti ar pasakyti ko nori iš tikro. Galbūt prisideda ir baimė likti vienišiems, todėl susitaikoma, tari geriau taip, nei nieko.
O žmonės nėra nei geri nei vieningi. Jei jie būtų vieningi – seniai būtų susibūrę ir nesitaikstę su esama gyvenimo kokybe. Tačiau jie nėra vieningi, jie bijo, jie individualistai, jie savanaudžiai. Ir jie nėra geri, tai rodo aplinka, kurioje nuolat vyksta negeri dalykai, pilni straipsniai ir socialiniai tinklai negatyvo bei piktų komentarų. Nuolatinės patyčios ir noras numenkinti kitus. Kur tas gerumas? Kur jis? Nebebūkime gal naivūs. Esame plėšrūnai, gyvuliai, kurie dėl mėsgalio lipsime per galvas. Priežasčių visuomenei tavęs išsižadėti nereikia daug, jie degins tave ant laužo dėl pramogos, be priežasties, tiesiog kad smagu. Ir kai kažkas toje visuomenėje naiviai tikisi kažko gero – tai kvaila. Taip gali ir pražudyti. Žinau, kad taip griūna svajonės, tačiau geroji pusė yra ta, kad nesiblaškydami ties tokiais beprasmiais dalykais – galime savo dėmesį sutelkti ties naudinga veikla. Galime padaryti kažką didelio ir daug. Atraskime savyje savo pomėgius, talentus, įgyvendinkime svajones. Niekas tuo metu mūsų neskaudins, nesišaipys, nes dirbsime vieni, vieni tyloje ir rezultatas bus mūsų tylos pabaiga. Sėkmės nelinkėsiu, nes sėkmės čia nereikia, čia reikia pastangų.
