Paskutinę šių metų žiemos dieną ėmiau ir nusprendžiau jog noriu kažką čia parašyti. O juk ir rašiau gana senokai. Nežinau kodėl, tikrai ne todėl, jog nėra minčių naujiems straipsniams ir tikrai ne todėl, jog paprasčiausiai tingėčiau. Galbūt priežastis yra gyvenimo būdas, laiko paskirstymas ar tiesiog užmiršimas apie blogą. O blogas yra ta vieta išsilieti, išsikalbėti, parašyti viską ką galvoji ir nori, jog kažkas perskaitytų. Dažnai netgi žinau konkrečius žmones, kurie turėtų tai skaityti. Pasitaiko ir gerbėjų laiškų, kuriuos blogas įkvepia, nuramina. Būna, kad klausia patarimo ar tiesiog brūkšteli kokią žinutę. Smagu. O daugumai įtikti niekada nebuvo tokios vilties, visgi mano nuomonė yra kontrastinga, priešiška daugumos ar kaip sakant pilkos masės nuomonei. Bet apie ką aš čia. Vos pradėjęs ir nuklydau. Bet juk nieko blogo, gal taip netgi skaityti įdomiau? Jaučiau, kad esu per geras, pernelyg gerų emocijų ir ne toks, kokio reikia šio blogo stilistikai. O juk kadaise pavykdavo būti piktu, ekspresyviu. Ar aš nuleidau rankas ir prisitaikiau? Nežinau, galbūt iš dalies, galbūt ne. Bet kad kažkas pasikeitė, tai faktas. Metai bėga, požiūris keičiasi, ramybės ateina daugiau. Kartais savęs klausiu: ar aš išsižadėjau savęs, savo karštesnio būdo ir požiūrio į daugelį dalykų? To požiūrio, kuris nuolat vertė ginčytis, pykti ir nesutikti, požiūrio kuris buvo grindžiamas faktais, įvairiais šaltiniais, kasdienybe, kelių skirtingų sferų susiejimu į vieną ir tiesiog logika. Na o žmonės, jie tiki tuo kas kažką pasakė, ką parodė televizija ir panašiai. Taip ir užsiauginamas paklusnus pilietis, tradicinis mokesčių mokėtojas. Visi jie vienodi. Na sąlyginai vienodi. Nors žmogaus charakteris ir skiriasi, visgi kažko itin kontrastingo dažnai ir nepastebima, visi jei kalba apie tą patį ir daro tą patį. Kas tiksliau – tai nedaro nieko. Ta prasme nieko ypatingo, kažko daugiau… Galbūt būtų galima pasidžiaugti, jog visgi situacija gerėja, bent kažkiek, bent truputį ir galima visgi sutikti neabejingų žmonių.
Bet visgi aš norėjau pakalbėti apie ką kitką, apie tai, kaip masinis vartojimas ar savęs nuodijimas yra pateisinamas. Visada lengviau rasti paguodą ir savo nevykusius veiksmus kažkaip pateisinti, bandant apgauti save, jog tai nėra labai jau blogai. Pavyzdžiui tipinis alkoholikas ar rūkalius visuomet sako: „o ką, gyventi irgi nesveika“. Dar sako: „sveikas juk nemirsi“. Jei tai būtų tik juokas, tai būtų viskas gerai, tačiau jie praktiškai kalba rimtai. Gyventi nesveika? Net jei taip ir būtų, net jei mūsų oras ar maistas nuodingi, tai dar nereiškia, kad tuo galima pateisinti dar vieną papildomą savęs nuodijimą ir dar vieną papildomą priemonę priartinti mirtį. Jei jau taip nesveika gyventi, tai kam gyventi išvis? Jei jau taip norima priartinti mirtį ir ligas, tai kam laukti? Galima paspartinti procesą. Kartais stebina kaip žmonės savęs nemyli arba kaip jie gyvena tik šia diena ir bando užsimerkti ir tikėtis, kad tas – nekokias pasekmes nešantis rytojus, niekada neateis. O jis ateis, tik tada bus vėlu. Vėlu bus ir gailėtis ir kažką keisti. O sveiki niekas nemirsime, bet ar norime mirti anksčiau ir nuo itin sunkių ligų, dėl kurių būsime patys kalti? Vertas pasvarstymo klausimas. Nemoralizuoju, bet pasukti galvas gal praverstų. Kam jos duotos? Argi tam, kad kūnas gražiau atrodytų ar kad į skrandį neprilytų? O juk rimtai, va tokie juokiasi iš sveikai gyvenančių, juokiasi iš vegetarų, o patys paprasčiausiai neturi valios, kiek jie. Neturi valios atsispirti malonumams, kurie žalingi sau arba tie, kurie tam, kad sukeltų žmogui malonumų, dėl jų kažkas žudoma. O malonumas tik pajausti kažką skanaus burnoje, neturint valios tam skoniui atsispirti. Taip, norisi malonumų, o dar gyvename juk vieną kartą. Nesu kvailas, suprantu, kad tą padaryti sunku ar netgi beprotiškai sunku. Ir tikrai kartais aplanko abejonės. Abejonės apie tai ar visgi nugyventi įdomiai ir nesveikai ar visgi sveikai ir harmoningai? O gal atrandant tarpinį variantą? Gal į nieką nesigilinti ir tiesiog plaukti pasroviui? Apsispręsti žmogui turėtų būti tikrai sunku. Visko tiek daug. Įtaką daro žiniasklaida, reklama, spalvingi užrašai, aplinkos, video, foto ir begalė visko, kad pasimesti yra gana paprasta. Žmonės aplink: kiekvienas su savo nuomone, ir jos skirtingos, dažnai netgi visiškai priešingos viena kitai, kuo tikėti? Tikime tuo kas mums autoritetas, tikime savais. O jei tie savi elgiasi blogai? Nejučiomis perimame tai. Pavyzdžiui: jei gyveni alkoholikų šeimoje, kurie tarkim nėra blogi žmonės, tik tiek, jog jie girtauja. Tai didelė tikimybė jog ir pats imsi tą daryti. Kai gerumas eina greta kokių blogų įpročių, tiesiog negali atskirti, jog tai blogai. Juk tai eina greta, nuolat, kasdienybėje. Žmogus nejučiomis tampa toks pat ir daro tą patį ir pats nesuprasdamas, jog daro kažką ne taip. Randa pasiteisinimų ir pateisinimų. Ir ką tokiam? Kaip pasakysi jam kažką? Kai jo galvoje įsisenėjusi, įskiepyta programa diktuoja, jog viskas ką jis daro yra gerai. Arba viskas pažengę tiek toli, jog pasakyti kažką yra sunku. Ką jau kalbėti jog būsi išgirstas. Kartais atrodo, jog mato tik judančias lūpas, o kas sakoma tiesiog negirdi. Arba atmetimo reakcija, kai kad ir ką sakysi, bus tiesiog atmesta. Net nesvarsčius ir nebandant suprasti, kas buvo pasakyta. Kodėl man turi rūpėti ar nerūpėti? Na aš nesu abejingas, o jei tie žmonės man savi, tai tikrai rūpės.
O šiaip jei vieną dieną sužinotumėte, kad visą laiką mums melavo, jog greitas maistas, rūkymas, alkoholis, narkotikai, cukrus, druska, prieskoniai ir pan. iš tikrųjų mums nekenkia ir visą laiką mums tik buvo plaunamos smegenys. Ar tai toliau liktų taip pat įdomu? Ar pultume tai vartoti be saiko? Gal tai, jog tai kažkiek nelegalu ar kenksminga ir veža mus? Gal todėl, kad uždraustas vaisius saldesnis? Ar gal iš dalies dėl to, jog pamaištaujama prieš kažką, kad ir prieš sveikuolius. Bandant kažką jiems įrodyti. Tik klausimas ką? Ir ar verta kenkti sau bandant įrodyti kažkam kažką ar tiesiog įskaudinti. O šiaip, jei rimtai, tai bandyti įrodyti, jog visa tai nekenksminga, būtų tas pat kaip bandyti įrodyti, jog lošimas kazino niekam nekenkia. Kai pavyzdžiai kalba patys už save. Ir nesu aš kažkoks mokytojas ar teisuolis, pats puikiai žinau kaip lengva įnikti ir paslysti bei pasiklysti visoje toje painiavoje ir gyvenimo paruoštame liūne. Kai ką kartais norisi pabandyti pačiam, vien tam, kad suprasti ką jaučia tie žmonės ir kodėl taip sunku iš tos būsenos ar įpročio išeiti, pabėgti, atsisakyti. Tai tikrai sudėtinga. Bet mes juk žmonės, juk galime rinktis. Pateiksiu vieną veiksmingą būdą, kuris gali suveikti ne kritiniais ir ne itin pažengusiais atvejais. Tas būdas ganėtinai paprastas: tereikia imti ir to nedaryti. Na to žalingo įpročio ar kažkokios kenksmingos veiklos sau ir savo artimiesiems. Kaip? Tiesiog imi ir nebedarai, dabar pat. Kas nutemps? Kas nuves? Kas privers tą daryti? Ar nukris kojos, rankos? Mirsi? Nemirsi ir liksi toks pat, tad tiesiog dabar pat imi ir nustoji daryti tai ką darei blogo! Taip vat paprastai, tiesiog nebedaryk. Kas įdomiausia, jog nenutinka nieko, viskas lieka kaip buvę ir pasaulis nenustoja suktis. Kojos pačios neis, jei neliepsi joms eiti, jei atsispirsi ir nepasiduosi, jei tiesiog nedarysi. Na ir kas kad nori, kad labai nori. Arba kad nori atsilošti kazino arba kad nori, nes kitaip bloga nuotaika, stresas. Tik apgausi save, o problema nedings. Skamba kaip moralas, bet tai veiksminga. Tiesiog pabandyk. O aš tavimi didžiuosiuosi. Parašyk man kaip sekėsi. Būtinai parašyk! O laimėjimas labai geras: tai kokybiškesnis gyvenimas, ateitis sau ir ne tik sau. Kad ir šeimos nariams ar būsimiems vaikams!
Ilgai ieškojau, ieškau kasdien būdų kaip pateisinti tai, kas man atrodo nepriimtina, smerktina. Ieškau būdų kaip su tuo susitaikyti ir galvoti, jog tai normalu. Išmuša prakaitas, apima pyktis, širdis ima greičiau plakti, tačiau susitaikyti negaliu. Dar labiau erzina mintis, jog kažkas gali, ramia sąžine ir tiesiog… Man turėtų nerūpėti? Galiu apsimesti, jog nerūpi, kaip kad galiu apsimesti įvairiose diskusijose, kad neturiu ką pasakyti ar neturiu nuomonės. Bet aš turiu ir man rūpi, o ta nuomonė nei vienos nei kitos pusės, ji trečia ir jei aš prasitarsiu, tai būsiu tiesiog daugumos „suvalgytas“ ar atstumtas. O dar kažkas klausia: kodėl aš susikaustęs, kodėl be nuotaikos, kodėl nesu savimi ir esu su kauke. Ai va ir vėl ne tą kaukę užsidėjau. Geriausia kaukė juk ta, kuomet su visais esi mandagus, geras, sakai jiems tai ką jie nori girdėti, daug šypsaisi. Tiesą sakant tai visai nesunku. O nesunku ir todėl, kad pozityvi nuotaika, šypsena ar malonus bendravimas iš tikrųjų yra mano tikrosios savybės. Ir kai aplinka tinkama, tai daryti ne tik lengva, bet ir malonu. Ir tuomet tai nebūna vaidyba. O šiaip apskritai kam nors prasitarti, jog kažko nemėgsti, nepatinka ir kad kažkada kažkuo apsimetei – yra klaida. Tada žmonės ima manyti, jog tą darai visada ir kad esi labai negatyvus žmogus, visų nekenčiantis, pilnas sarkazmo ir pan. Ir niekaip tuomet negali įrodyti, jog taip paprasčiausiai nėra. Ir kad yra vienos situacijos ir yra kitos. Yra ironiškos nuotaikos ir yra, kai nuotaikos lengvos ir pozityvios. Yra etapai, kai pasaulis tiesiog užknisa ir nori prieš jį maištauti ir yra būsenos, kuomet nori visiems pasakyti kaip stipriai jų pasiilgai ir kaip nori susitikti ir apkabinti. Nėra gi viskas juoda ar balta, o tam tikri veiksmai yra prieš tai buvusių veiksmų ar iš smulkmenų susidėliojusi situacija ir kažko pasekmė, elgesys, kuris yra kažkuo pateisinamas ir nežinantis visų smulkmenų – neturėtų tiesiog smerkti, jog elgiesi netinkamai. Dažnai tam yra priežastis. Dažnai yra kažkoks paaiškinimas. Imkim, kad ir smurtas, visi sako, jog tai smerktina. Tačiau tėvai muša vaikus, tie vaikai vis tiek juos myli, jie negali jų atsisakyti, nes jie šeima. O va jei žmona ar vyras tai padaro, tuomet reikia bėgti. Tarsi tas žmogus nėra šeima ir kažkodėl jau jam negalima suklysti. Kažkodėl smurtas laikomas tiesiog blogu ir tiek, net nesigilinant giliau iš kur jis atsirado ir kaip jį pažaboti. Kad galbūt su žmogumi visą gyvenimą buvo elgiamasi netinkamai ir jis būdamas silpnas palūžo, kad galbūt tie nukentėjusieji patys elgėsi blogai. Nesakau, kad nusipelno to smurto, tačiau nesusimąstė kaip įžūliai ar varginančiai elgėsi jie patys. Niekas net nesvarsto, kad kaltos abi pusės. Kalta visuomet smurtaujanti pusė. Čia kaip girtas vairuotojas kaltas dėl padarytos avarijos, net jei nekaltas. Toks visko matymas vien juoda ar balta, vien kraštutinumus – iš tikrųjų yra neteisingas. Arba paskutinio šanso davimas – taip pat yra neteisingas. Nes žmogus lieka gyventi įtampoje, kad susimaus ir tai bus kelio pabaiga. O kaip tyčia, kai tai paskutinis šansas – susimauti kažkodėl norisi, kažkodėl labai lengva, kažkodėl traukia link to. O jei būtų galima atsipalaiduoti ir žinoti jog tavimi pasitiki, nebijoti, jog čia pat yra visko pabaiga – ir gyvenimas visai kitaip gali klostytis. O be to ne viskas taip paprasta, juk ne visuomet gali tiesiog užbraukti ir pasikeisti iš dienos į naktį ar atvirkščiai, tapti visai kitu žmogumi. Užuot stebėję kitą žmogų, paklauskime kas negerai, pasidomėkime, padėkime jam atsisakyti netinkamų veiksmų, sužinokime priežastis, išklausykime pasakojimus apie jo jausmus, ką jaučia tomis akimirkomis, kokia buvo jo vaikystė, kokie žaislai miegodavo šalia, kaip elgdavosi to žmogaus tėvai. Nustebsite sužinoję, kad kažkodėl žmonės mėgsta bausti patys save ir smurtaudami jie smurtauja prieš tai, kas brangiausia ir tuomet sulaukę to brangiausio žmogaus skaudžių veiksmų, žodžių, skyrybų kaip atsako – leidžia sau kentėti. Tai lyg dūris į paširdžius. Tik duria kitas, nes pats savęs negali taip įskaudinti. O baudžia save dėl įvairių priežasčių, kaip kad savo netinkamo elgesio. Bet nukentėjęs to negali suprasti, kažkodėl net negali pasvarstyti, kad tam žmogui jis yra brangiausias, kad ir kaip tai keistai skambėtų. Tai psichologija ir ji sudėtinga. Niekas to neteisina, tik sakau, jog tai yra paaiškinama ir tai turi priežastį. Galbūt ne visada, galbūt ne su visais, galbūt kažkas yra tiesiog agresyvūs ir tiek. Bet jei žmogus geras ir susimauna, tai jam galima padėti. Ne jį paliekant, bet suprantant, kad jam esate brangus ir jis duria ten kur skaudžiausia, kur brangiausia, kad labiausiai skaudėtų. Čia panašiai kaip aprėkti brangų žmogų ir jam pasakyti užgaulių frazių, kuo skaudesnių, nors tą žmogų be proto myli. Buvo taip? Buvo. Tai va, dabar gali bent kažkiek tai suprasti. Taip, emocijas reiktų valdyti. Bet lengva pasakyti, kaip ir viską ką kalbėjau iki šiol. Buvo lengva susakyti, bet ne visada lengva padaryti. Nieko tokio. Suprantu. Svarbiausia nepasiduoti ir judėti pirmyn. Tuomet viskas gerai. Kai bent mažais žingsneliais kasdien judama į priekį ir taip matomas progresas. Tada tikrai viskas gerai.
Ir žinot ką, neignoruokit, nevaidinkit ir neapsimetinėkit. Pasakykit saviems kaip juos mylite, paskambinkit, padarykit staigmeną. Velniop visus principus. Gal žmogus būtent to ir laukė, galbūt slapčia apie tai svajojo, gal jis, po jūsų skambučio, būs kaip ant debesų. O juk tai padaryti taip nesunku ir malonu. Gal mažiau visokių išsidirbinėjimų ir viskas bus gerai, tuomet ir tų visų blogybių norėsis mažiau ar bus galima lengviau jų atsisakyti. O gyventi tikrai sveika, įdomu ir malonu, gyvenime yra tiek visko, tad linkiu visą tą gėrį patirti ir patirti kuo sveikiau. Įkvėpti giliai tyro oro ir pasakyti kokie esame laimingi ir kaip džiaugiamės šalia savęs turėdami tai kas brangiausia. O jei nieko brangaus šalia nėra – nenusiminkite, kai būsite tokie pozityvūs – tikrai atsiras. Gyvenkite ir mėgaukitės, o savas žmogus tiesiog atsiras, jis jus pastebės. Įžvelgs jumyse koks nuostabus žmogus esate, savo vidumi ir niekada jūsų nepaleis. Nesvarbu, kad kaukės, išorė ar padarytos klaidos – lėmė daug blogo. Tikrasis žmogus visada bus šalia ir kai bus velnioniškai sunku ir viskas bus juoda. Jis stovės tvirta ir sakys: „aš su Tavim, velniai rautų ir aš niekur nedingsiu, kad ir kas nutiks, kad ir kaip bus sunku. Net kai dings paskutinė viltis, atiduosiu visas jėgas ir save dėl Tavęs.“ Būkime patys verti tų žodžiu ir pasakykime juos tiems, kurie to verti, o jie verti, nes niekas negimėme blogi. Tai aplinka ir mūsų imlumas jai – mus tokius padarė. Netinkamos išvados ir netinkama informacija, netinkamas jos apdorojimas ir tiek. O viduje visi mes žmonės ir turbūt dauguma norime būti tiesiog kažkam reikalingi, mylimi ir laukiami. O tai suteikti juk taip nesunku. Paimkime į rankas bent telefoną ir paskambinkime, pasakykime kaip džiaugiamės, jog tas žmogus egzistuoja mūsų gyvenime. Jei kitame gale balsas bus nustebęs, net jei jis bus priešiškas – nesustokime kalbėję. Kartais reikia pralaužti ledus, net kai situacija atrodo beviltiška arba kai visiškai nenorime to daryti, o motyvacijos nėra. Juk tai uždaras ratas: kai imsime daryti kažką mielo ir gero, imsime tuo gyventi, tuo ims gyventi ir kitas žmogus ir nejučiomis imsime jausti tik šiltus jausmus. Viskas paprasčiau nei atrodo, tiesiog leiskime geriesiems jausmams mus užvaldyti ir valdyti bei pagalvokime, kad kitas žmogus to beprotiškai laukia. O mūsų šaltumas verčia ir jį elgtis ne itin gražiai. Tad pradėkime nuo savęs!
