Kur gi tas žmogiškumas?

Jei žmogus prašo pasakyti nuomonę apie jį, jo daiktą, ar kūrinį, tai nebūtinai jis nori išgirsti tiesą, dažnai jis nori išgirsti komplimentą, o jei išgirsta kritiką- ima prieštarauti, priešintis. Kam tuomet klausti nuomonės, jei negalima pasakyti tikros nuomonės? Kodėl reikia būti ne savimi ir meluoti, kad tai Tau patinka, jei nepatinka? Kitu atveju su tuo žmogum susipyksti. Panašiai yra kai žmonės atėję į egzaminą, paklausti ar jie jį išmoko- teigia, kad ne, nors realiai jie moka idealiai. Sakydami ne, jie arba laukia iš Tavęs panašios reakcijos: „Taip Tu moki, Tu juk visad gerai išmoksti, Tu juk pirmūnas” arba tiesiog nenori, kad jų klausinėtum konors kaip pvz. atsakymų. Mergina sakydama: „Kokia aš šiandien negraži”- nori sulaukti komplimento, paneigimo. Tokiais būdais reikalaujama dėmesio. Pasakyk: „Ne, Tu gerai atrodai, man patinki”, ji sakys: „Ne, aš baisi”, tada neiškentęs pasakyk: „Gerai, Tu baisi”, tada iš jos sulauksi arba: „aa, tai Tu manęs nemyli ir aš Tau nepatinku, viskas, nenoriu niekur eiti” arba tuomet sulauksi priešinimosi vėl: „Ne aš esu graži” 😀 Vat kaip įdomiai tam gyvenime yra. O šiaip dažnai gyvenimas susiklosto taip, kad lieki kaltas, net jei nesi kaltas… Nesupratingumas… Ta pati frazė ištarta iš „atstumtojo” lūpų neįvertinama, o iš „lyderio”- ji auksinė. O kas tie lyderiai? Tie kurie daug šneka? Tie kurie skriaudžiai silpnesnius, taip apgaudami save, kad jie „kieti”. O gal lyderiai tie, kurie prarėkia kitus ir kurie susitikimo metu pasakoja tik apie save, nepaklausdami kaip Tau sekasi? Visi sekioja paskui tokius, pildo jų užgaidas ir įsakymus, nes nenori būti „atstumtieji”. Ar čia žmogiškumas? Nafik tokius lyderius, atsipeikėkit, būkit savimi, geriau užstokit nuskriaustą žmogėną, kuris stovi atokiau, nenorėdamas maišytis, būti užgautas, įžeistas ir t.t. Daugiau tikimybės, kad jis ištikro turės širdį, kad jam rupės kaip Tu gyveni, kaip Tau sekasi, tas žmogus nepamirš Tavo gimtadienio ir nepasiųs Tavęs velniop, kai pasakosi kanors liūdno apie save, jam bus įdomu, jis nebijos paliūdėti drauge, nepasityčios iš Tavo crazy minčių ar priešingos nuomonės, nei mano „lyderiai”. Pfu, kad juos kur galas… Kol neatsigausit, taip ir bus, visi „gerbs” tuos, kurie duoda kažkam į dūdą atėję su gauja (po vieną niekada taip nedaro), tie kurie turi naujausią bmw ir atėję pasakoja kaip su juo bėgo nuo „mentų”, nai nai nai kaip mum įdomu kasdien klausyt tas pačias pasakas. Gal užsi… Kokie mes mandri, kokie mes geri draugai… Kai neturima savo nuomonės, palaikoma tik ta nuomonė, kuri tuo metu yra ir lyderio nuomonė, tai ne savo nuomonė, o pataikavimas, prieštaravimas sau, kad tik įtikti daugumai, stipresniems”, velniop tokius lyderius, tokius pataikūnus, jokio žmogiškumo, šlykštu. Tokie Tavę laikys „nelygiu”, jie neva aukščiau už Tave, bet kai prireiks Tavo pagalbos, šlykščiai maloniai bus Tavo pusėje, arba bus Tavo pusėje tol kol Tu tokius vaišinsi, vežiosi, turėsi pinigų- jomajo sunknisti prisiplakėliai. Atsigaukit žmonės, tokių pilna, o Jūs juos palaikot, geriau palaikykit tuos, kuriem reikia paskatinimo, kurie turi minkštą širdį, kurie galbūt dėl Jūsų pasakytų žodžių, kaskart parėję namo- verkia ir labai pergyvena, nepagalvojat? Ne? Jum „px”? Nu tai eikit „nx”, jei Jum „px”, dinkit iš šito saito, niekas neverčia čia skaityt jomajo. O tiem kas vis dėlto yra žmonės, pasakysiu- pamastykit… Kur yra vertybės? Kur tikroji gyvenimo prasmė? Kada būnat laimingi ir kada padarot tokiais kitus? Kada diena būna nuostabi, net jei krenta lapai ir smarkiai lyja? Nebūtina atsakyti, tiesiog pamastykit… Ar verta malti šūdą, kaip dauguma visokiausių pasikėlusių luzgių ar geriau būti žmogumi ir gyventi?  Taip, taip pilna, gal kokie 99proc. net nesupras šio straipsnio, nesupras kas norėta pasakyti, jie kaltins mane kuonors, tegul. Tegul kaltina, tegul žudo, tegul papjauną tamsią naktį tamsiame skersgatvyje, tegul „suvalgo” gyvą, bet aš liksiu žmogumi ir nebijosiu savęs, nebijosiu savo nuomonės, mylėsiu tuos, kurių širdys minkštos ir nesvarbu, kad jie kitokie nei priimtini standartai, nesvarbu… O Jūs, jei norit būkit su tais kurie jei ir turi širdį- elgiasi priešingai, su tais kuriem esi reikalingas tik tam, kad jie kalbėtų apie save, su tais, kurie išduos, jei atsiras už Tave „šustresnių”, su tais, kurie pasakys, jog gadini nuotaiką, kai paskambinsi naktį norėdmas pasidalinti liūdno filmo įspūdžiais, su tais, kurie ateis į Tavo gimtadienį tik tam, kad jame galima už dyką pagerti, su tais… Ai po velnių, kievieno reikalas, norit- darykit, senatvėje kai sėdėsite ant suolelio prie namo kampo, pagalvosit ir gal suprasit („duok die”): ar buvot laimingi, ar elgėtės teisingai, na gerai neteisingai, sukčiavot ir t.t., ne tame esmė, bet ar buvot laimingi, ar žmonės kurie buvo su Jumis buvo laimingi? NE, AR JIE BUVO IŠ TIKRO LAIMINGI??? O ne laimingi tik dėl to, kad jie buvo Tavo naujame name, juos vežei nauja mašina, bet ar dėl vertybių, tiktrųjų, jie buvo laimingi? Ką padarei šiam pasauly? Kokia buvo Tavo misija? Nesvarbu Tavo profesija, išsilavinimas, kiek uždirbai, kokį namą pasistatei, kiek meilužių turėjai, ką padarei gero, naudingo dėl šio pasaulio? Ką? M?!! Gerai, Tu žmogus ir turi teisę klysti, bet dar gali pasaitaysti, to ir linkiu, o aš einu atsiprašysiu dar kartą tų, kuriuos visai to nenorėdmas užgavau ar įžeidžiau, Jūs to galit nedaryti, kam gi Jum tai?..