Gal ir gerai? Kas čia gero ir kas čia gali būti gerai?! Ne, ne gerai ištikrųjų, kai kas net idealiai gerai. Sėdžiu ir juokiuosi iki ašarų, o po to juoką pakeičia sunkiai valdomas pyktis. Jausmai veržiasi per kraštus, bet taip buvo visada. Toks jau esu, kad arba nuotaika ideali arba sumauta ir ji kintanti ir ją įtakoti gali bet kas. Gal todėl niekada nesupratau ir turbūt niekada nesuprasiu žmonių abejingumo, ignoravimo, apsimetinėjimo, vaidybos, sumautai naglo snukio kai žinai ką tas žmogus iš tikro galvoja ir ką sakė už akių, kaip subtiliai bandė Tau įkasti pasitelkdamas ir kitus žmones. Haha! Sėkmės! Gerai, kad niekas man nedavė kokio AK-47, nes dar gerai pagalvočiau ar juo nepasinaudoti. Už viską visiems tada subines pasvilinčiau. Bet gerai, gerai, kad niekas nedavė, negalima taip. Tegu, tegu tas kas nori būna idiotais, tegu apsimeta kažkuo kitkuo, tegu užsiknisa. Tomazzo išgyveno daug visko, tad susitaikys su betkuo kas bus, net jei visas pasaulis bus prieš jį. Net jei taip nutiks- Tomazzo išliks savimi, stengsis išlikti žmogumi ir neatsisakys savęs, neparsiduos ir nesileis tampomas už virvučių kaip marionetė. Neis jis ten kur eina dauguma ir nelįs niekam į šikną, net jei visas pasaulis taip darys ir taip lieps įstatymai. Vertybės yra vertybės ir tai šventa ir niekas to nesugriaus. Tegu naglas snukis pažiūri ir net labas nepasako, kai Tu dėl jo aukojai visą save, tegu apsimeta visi kurčiais ir negirdi Tavo šauksmo, tegu nelieka nei vieno žmogiško žmogaus, bet aš- nepasiduosiu! Niekada! Nežinau ar mirtis sužlugdys mano tikslus, bet kol gyvas- kovosiu, kovosiu su visu šituo mėšlu, su viskuo kas nenormalu, kas nežmogiška ir nesvarbu kas bus, nes vis tiek kažkada reiks mirti. Bent jau būsiu padaręs ar bent jau siekęs to kas tikra, kas nesuvaidinta, kas nuoširdu. O tegul kiti priešinasi, gal taip net įdomiau. Kažkas galvoja, kad Tomazzo durnas ir nieko nesupranta, nieko nemato. Bet Tomazzo irgi išmoko apsimesti ir infiltravo save ir jis viską puikiai mato, puikiai supranta ir stebėdamas žmonių elgesį, patikrindamas juos ne po vieną kartą daro išvadas. O žmonės patys išsiduoda patys to nesuprasdami, patys bemanipuliuodami susimauna ir to nežino. Kai galai nesueina, kai nėra logikos, kai sudedi visus faktus- pamatai ir atsakymą ir tada supranti kodėl viskas buvai taip ar anaip. Ačiū ir tiems kurie buvo žiaurūs, nes jie padėjo kai ką pasiekti, kai ką atrasti ir kai ko atsisakyti gyvenime. Apskritai viskas kas vyksta esu linkęs manyti, kad vyksta kažko gero vardan, kad visi keliai veda link to gėrio. Ir kad ir kas nutiktų tai atneša patirties, suvokimo, tai prideda dar vieną detalę Tavo gyvenime ir ta dėlionė tampa dar šiek tiek didesnė ir tobulesnė. O žmonės kerštingi, jie bando subtiliai kandžiotis ir tiki, kad Tau pakenks, kad Tave įskaudins. Na galbūt kartais skaudu, tikrai viduje skaudu, bet jie nežino, kad tuo pačiu ir padeda man, padeda dar vienu žingsneliu žengti į priekį ir dar labiau priartėti prie tobulumo. Ačiū jiems. Taip, Tomazzo irgi klysta, jis visgi žmogus, o klysta jis ne specialiai, o tik todėl, kad daro daug, bando, stengiasi. Kas nieko nedaro tas ir neklysta, nes iki tol nedaręs ir nebandęs ne visada gali iškart viską padaryti idealiai. Todėl mokomės, mokomės gyventi, tačiau vieno dalyko neina išmokti, neina išmokti tapti tuo bejausmiu abejingu, šlykščiu padaru, ta visuomenės dalimi kuri neturi jokių vertybių, kuri tik nori ramiai, be jokių problemų nugyventi savo suknistai suknistą gyvenimą. Kad tik kasnors neužkabintų, kad tik kažkur nereiktų pasistengti. „Duokit ramiai pareiti namo po darbo, įsijungti televiziją ir eiti miegoti, aš niekam nieko nesakysiu, nieko nesipriešinsiu, būsiu kaip visi, tik leiskit man ramiai pabūti ir nugyventi savo gyvenimą”- taip pasakytų toks žmogus. Ir nereikia jų teisinti. Kažkas dar teisina, teigia, kad žmonės nemoka jausmų rodyti, jie netyčia būna abejingi, jie netyčia ignoruoja, netyčia būna ne savimi, tai gal netyčia ir keršija, netyčia spjauna ant Tavęs, netyčia kandžiojasi? Nereikia jų tesinti, jei žmonės neturi jausmų, neturi žmogiškumo, na tai ir neturi ir taškas. Visi teigia, kad kažkur yra, kažkur kažkas yra ten taip ir anaip, bet niekada nerodo į save, niekada nepasakys: vat tai aš, ateik pas mane ir mes pasikalbėsim! Pasikalbėsim apie viską, jomajo! Ne, geriau susisuks, kaip strutis įkiš galvą į smėlį ir mintyse melsis, kad tik manęs neužkabintų, tylėsiu, būsiu ramus, kad tik nepastebėtų. Dievaži reikėtų naktį pagalbos ir paskambintum tokiam, tai ne tik nepadėtų, bet dar ir apšauktų, kad prižadinai! O ką jau kalbėti kai norėtum tiesiog pasišnekėti. Geriausia kai žmogus, kuriam mobilusis telefonas vos ne visas gyvenimas, kurio nepaleidžia iš rankų Tau nemirksėdamas, naglu snukiu teigia, kad nematė Tavo sms. Tai kas čia ką durnu laiko? Nesuprantu, tikrai nesuprantu kokio velnio? Kaip sakant: aš čia kažko nepagaunu! Nesuprantu aš žmonių labai dažnai, nesuprantu kodėl jie bijo gyventi, kodėl jie bijo net savęs paties, savo paties gyvenimo. jie bijo garsiai pasakyti ką galvoja, ką jaučia, bijo tai išreikši, gėdijasi. Kol taip bus, tol būsime suvaržyti, tol būsime priklausomi, tol nebūsime mes, tol būsime kažkas kitas, kažkas panašaus į žmogų išoriškai, tačiau vidumi kažkas ką mums įdiegė, užaugino kaip kiaules fermoje vardan tikslo dirbti ir mokėti mokesčius. Todėl visi ir daro tai, daro labai gerai ir daugiau nemato jokių tikslų gyvenime, nemato aplinkos, toje aplinkoje esančių žmonių, nusispjauna ant jų ir juos pamiršta, nes jie neturi laiko! Jie dirba! jie siekia karjeros! Čia gyvenimui nėra vietos! Čia yra vietos tik pinigams, daugybei pinigų, jiems užteks laiko ir vietos, jiems gali būti paaukotas visas gyvenimas, o skirti Tau kelias minutes tiesiog pasikalbėti yra nevertingas ir nenaudingas užsiėmimas. Ką padarysi, kad aplink Tomazzo tokių pilna, tokius traukia kaip magnetas, nors pats ir stengiasi priešingai elgtis. Galbūt kažkur yra klaida, kažkur visam šitam sumautam reikale yra sumauta klaida, kuri dar nebuvo atrasta, bet jos ieškoma. Tačiau vis labiau atrodo, kad tai atsitiktinumas, tiesiog atsitiktinumas. Kažkokia gi iliuzija. Visi aplink teigia visai kitus dalykus nei yra. Kartais Tomazzo pagalvoja, kad jis kaip matricoje yra vienintelis tikras, o visi kiti tik sukurti, kad būtent taip ir galvotų, elgtųsi, teigtų Tau kažką ir, kad visa tai tik eksperimentas. Baisu būtų taip pagalvojus, tada išeitų, kad visas šitas straipsnis niekam nereikalingas, nes jo niekas neskaitys. O kur tokiu atveju prasmė? Na bet tikėkimes, kad taip nėra ir visgi labiau priimtina mintis, kad tiesiog tuos žmones, kurie visgi yra gyvi žmonės, kažkas įtakoja, kad jie pasielgtų būtent taip, dažnai visiški nesuprantamai ir logiškai nepaaiškinamai. Taip, kad tai nepaaiškinama jokiais žmogiškumo dėsniais ar protu. ir galbūt tai ir yra likimas, kuris būtent tai ir kontroliuoja. Ir neatsiranda žmonių kurie tam pasipriešintų, kuriam sakytum kažką į akis ir jis Tave girdėtų, jis palaikytų ir pasiūlytų drauge pabūti kitokiais. Matai tik tuščią žvilgsnį, kuris sako: „duok man ramybę, aš noriu tik egzistuoti”. O jei ir suteiks kas viltį, tai tik tam, kad po to atimtų. Galbūt mano sakomi žodžiai kitų akimis konvertuojami į visai kitus, todėl niekas nesupranta ką sakau ar nenori suprasti? O kodėl nenorėti? Gal neduota suprasti? Nes galbūt nenaudinga, kad žemėje būtų daug mąstančių žmonių, nes jie sukeltų revoliuciją ir visa sistema žlugtų. Galbūt todėl jie kurti, todėl jie bejausmiai, todėl jie nesileidžia išjudinami. Visi kaip susitarę kartoja tą patį, kad idealumo nėra, kad viskas prastai. Bet patys gi nieko ir nedaro, kad būtų kitaip, niekas nesistengia. O kadangi egzistuoja toks beribis žiaurumas, abejingumas nėra man kur realizuoti savo žmogiškumą, kurio niekam nereikia, nėra kur dėti savo meilės perteklių, savybę būti geriausiu draugu ir t.t. Niekam to nereikia, niekas nebevertina vertybių, gyvena galvodami tik apie save, užsidarę, užsislėpę. o kodėl gi nesusikūrus pasaulio, kad ir nedidelio kuriame nebūtų vietos mandrumui, kuriame būtų viskas apie ką svajojome visada, kai dar buvome maži ir naivūs. Naiviais vadinami tie kurie svajoja ir kažkas tai nužudo pasakydamas, kad to nebus, taip užveria visus kelius ir žmogui įkala, kad kitur yra tikslas, kad nereikia siekti savo svajonės, kad reikia galvoti tik apie materialias vertybes, siekti karjeros, nes tai atneš turtus ir laimę. Velniop juos, velniop sistemą. Eikit šikt, nes jau užknisot! bet visgi gyvenimas turi ypatingai gerą humoro jausmą ir likimo ironija tokia subtiliai juokinga, kad ir per skausmą ar ašaras, bet ideali. Kartais tikrai atrodo, kad žmonės iš savęs tyčia tyčiojasi ir specialiai knisa sau gyvenimus. Tik nesuprantu kodėl jei paskui skundžiasi nesėkmėm? Juokinga kaip kartais pasisuka gyvenimas kaip net kvailiausiose muilo operose neparodo ar net labiausiai nusišnekėdamas nepasakytum. Tiesiog neįtikėtina. Būtent tai mane pralinksmina ir praverčia daug juoktis. Visgi įdomu serialus matyti realybėje, nes tv tai nežiūriu. norėtųsi padėkoti jiems už ironiją už dramatiškumą, už vaidybą, už apsimetimą, kad turi jausmus. Gaila niekas mano akimis to nematė ir nesupras, galvos, kad Tomazzo nusišneka. Tegu galvoja, gi ir nėra tikslo, kad visi suprastų. Tai ko gero neįmanoma. O manimi irgi juk visi nepasitiki, kažkas pavydi kai bendraujam su jo mergina, nes nežino, kad Tomazzo niekada nesieks išskirti porų, o kaip tik giliai širdyje nori, kad jie būtų laimingi ir esant progai padarytų dėl jų viską, kad taip ir būtų, nes jis visgi mano, kad jei negali pats būti laimingas, tai gali padėti kitiems tokiais tapti, tik čia deja dažnai tenka atsimušti į sieną ir suprasti, kad esi vienas ir kad tie kuriems norėtum padaryti kažką gero yra ne su Tavimi, kad jie stovi už garso nepraleidžiančio stiklo ir negirdi ką jiems sakai ir nesupranta, kad galbūt jei Tau yra brangūs ir svarbūs. Taip, o bijome tai garsiai pasakyti, bijodami likti nesuprasti. Liktum nesuprastas ir apkabinęs draugo merginą ir pasakęs, kad ją myli, myli už tai, kad ji yra su Tavo draugu, kad ji padarė jį laimingą, o tai ir yra svarbiausia, nes smagu kai žmonės šypsosi, kai turi dėl ko gyventi, kad bent iš šono gali pasidžiaugti svetima laime. Net jei ir pats niekada tokios laimės neturės- Tomazzo bus laimingas matydamas kaip kiti ją turi ir žinodamas, kad kažkaip, galbūt kartais ir netiesiogiai prie to prisidėjo. Tie žmonės galbūt net neatsisuks į jį, galbūt nepasakys labas, bet nesvarbu, svarbu Tomazzo žinos kaip viskas buvo ir niekada nepamirš, o giliai viduje širdyje kažkas suvirpės. Ir galbūt toks ir yra tikslas- padėti kitiems būti laimingiems, neturint pačiam to. Juk galbūt tikrai kur kas svarbiau daugybės žmonių laimė nei Tavo vieno ir galbūt tam ir esi šiame pasaulyje, kad jiems padėti, jiems atverti akis, padėtum susivokti ir kai ką suprasti. Tai ir būtų ta gėrio dalelė dėl pasaulio ir numirtum nugyvenęs gyvenimą netuščiai. būtent todėl Tomazzo ir per daug neliūdi, jis žino, kad turi ne vieną tikslą ir juos stengiasi plėtoti. Jis visuomet nepasiduoda net jei nepasiseka kelis kartus, visada duoda kelis šansus. Deja kai kurie net tuo nepasinaudoja. aišku ne visi gali juk suprasti ir nevisiem atrodysi geras, net darydamas gerą. Taip jau yra. Lieki nesuprastas, kai atrodo jog turėtų tikrai suprasti ir palaikyti. Bet tuomet Tave atstumia ir tada norisi į viską spjauti kol galiausiai nusiramini ir ėmiesi visko vėl iš naujo, žinodamas, kad nėra viskas taip lengva ir paprasta. Visi gyvename šitame pasaulyje, visi esame kaimynai, o jis vis sukasi ir sukasi, o mes gyvenam, eina dienos, savaitės, mėnesiai, metai po metų, o jis vis sukasi, o mes pastebime, kad visą tą laiką kažką ignoravome, kai galėjome per tuos metų metus tai išpuoselėti, pažinti, suartėti… O jis vis sukasi… Ir mes mirsim, viskas laikina ir mirsim kažkam nepasakę koks tas žmogus mums buvo brangus, kad norėjome jį apkabinti, bet neišdrįsome, kad norėjome su juo pabūti ilgiau jaunystėje, o va jis jau paseno. Žmonės palieka mus, gimsta nauji, tie nauji gyvena jau kitokiu ritmu, o mus stumia link tos pačios pabaigos. Ir ką mes paliksime? Nepaliksime nieko? Mus pamirš, nieko nebebus. O jei paliksime- tuo naudosis, kažkas su tuo gyvens, taigi Tavo tikslas bus įgyvendintas ir naudojamas net kai Tavęs nebebus. Žmonės gyvens ir galbūt kažką Tavo dėka darys kitaip, kad įtakos jų gyvenimus, jų vaikų gyvenimus, nulems likimo vingius. Bet nesvarbu, pagalvokime apie akimirkas, kaip jos mus įtakoja. Pasaulis sukasi, jis lyg ir toks pat, o mes jį matome kitokį kai esame mylimi, reikalingi ir kai nesame. Kai mūsų nuotaika gera ar bloga- jis kitoks. Kokiomis akimis žiūrėsime taip ir atrodys. Įdomu būna klausyti kai žmones teigia kaip kažko nemėgsta, o Tu tai mėgsti ir tai Tave džiugina, o jie su didele neapykanta kalba apie tai, nors tai lyg ir geras dalykas, be jokių blogų savybių. Įsitikinimai, įkaltas požiūris ir lemia kaip mums viena ar kita atrodo ir tas pats dalykas atrodo skirtingai, net kalbėdami ir vartodami tuos pačius žodžius žmonės įsivaizduoja skirtingus dalykus, jiems tai sukelia skirtingas emocijas. Galbūt todėl ir lieki nesuprastas, o rodos su tokia gera idėja ir užsidegimu kažką prirėmei ir viską jausmingai išpasakojai. Tas žmogus neišgyveno to paties, negyveno su Tavimi, jo išsiauklėjimas, aplinka buvo kitokia, galiausiai jis gimė kitoks, su kitom paveldėtom savybėm. Todėl negalime vieni kitų iki galo suprasti, galime tik tai pabandyti padaryti mąstydami plačiau. tačiau ne visada pavyks, nes kartais žmonės elgiasi visiškai nesuvokiamai. Bet negalvokime, kad kažką padarytume kitaip jei turėtume antrą šansą, nes jei padarytume geriau- galbūt dabar būtume nelaimingi ir viskas būtų dar blogiau, nes būtų likimo vingis kitaip pasisukęs. Niekada negali žinoti, net jei atrodo ir kad būtų buvę geriau. Kiek melo ir tarpusavio nesusipratimų vien todėl, kad žmonės tiki paskalomis, kur bėja galioja sugedusio telefono principas. Jie tiki viskuo ką rodo telikas, rašo internete. Kažkada mes gyvename ir galvojame savo galva? Ne, nu kada? Kas Tu esi? Ko sieki? Ko Tau reikia? Ar geriau pasidarė dėl to ką padarei anąkart? Kiek daug visko. Žinau, kad kai kas užknisa, kai kas nervina, kai kas tiesa, bet vis tiek nervina, kai kas dar labiau užknisa, kai ko nesupranti, tingi, nenori, bijai, nepatinka. Gerai! Kodėl? Nežinau, nes ne viską reikia žinoti, ne viską įmanoma žinoti. Aš nežinau kodėl, bet aš mąstau ir bandau sužinoti. Gal pabandyk ir Tu?
