Egocentrizmas [ego + lot. centrum — centras], perdėtai jausmingas dėmesys sau, savęs laikymas visa ko centru; individualizmo ir egoizmo forma.
Viskas sukasi aplink šį jausmą. Kodėl? Tuoj paaiškinsiu. Įvairūs jausmai, tokie kaip džiaugsmas, neapykanta kyla iš priežasties, kuomet tenkinamas ar netenkinamas ego. Taigi viską vertiname pagal save, savo norus, savo EGO. Jei tas egocentriškumas netenkinamas – mes pykstame, būname blogos nuotaikos, kaltiname kitus dėl mūsų problemų, ignoruojame ir tikimės, kad kažkam tai rūpės. Įdomu kam tai turėtų rūpėti, jei kiti taip pat rūpinasi savimi. Uždaras ratas, tiesa? Labai kvaila, kai žmonės tyčia atsiriboja nuo kitų ir laukia dėmesio, neva taip išbandydami kam bus reikalingi. O tiesa ta, kad reikalingi bus tiek, kiek tenkins kitų žmonių ego. Betgi atsiribojimas to visiškai netenkina, taigi ir rezultato jokio nebus.
Pakalbėkime, kad ir apie poros santykius. Tokie dviejų žmonių santykiai neva turėtų būti grįsti abipusiais mainais, o tiksliau atsidavimu, lojalumu, meile, rūpesčiu ir pan. Visą tai duodant be išankstinio noro kažką gauti atgal. Tačiau realybėje viskas vyksta kiek kitaip: du egocentriški, sau naudos ir laimės žiūrintys žmonės, spaudžia vienas iš kito viską kiek gali, tarsi sultis iš citrinos. Kai jos baigiasi ir būti kartu pasidaro nebepatogu sau pačiam- ima ir susirandą kitą žmogų (paminant visus lojalumus, pažadus, atsakomybę ir kitas sumeluotas vertybes), iš kurio galėtų vėl gauti naudos savo ego patenkinimui. Taigi nelaimingos pabaigos priežastis ta, kad viskas daroma atvirkščiai: galvojama tik apie save, savo laimę, savo patogumą tuose santykiuose ir kt., visiškai negalvojant kaip gali būti skaudu kitam. Tuomet mes paliekame tuos žmones vienui vienus, su skausmu, su širdgėla, be jokios sąžinės graužaties, nes mes galvojame tik apie save, apie savo ego, apie tai kaip mums blogai, kokie mes nelaimingi, nuskriausti ir kaip mums reikia naujo peties išsiverkti. Išspaudėme visas sultis, tad tapo nebeįdomu, reikia naujos aukos, naujo partnerio, kuris iš esmės duos ir vėl tą patį. Kai viską išsunksime ir kai ir vėl nebe patenkins mūsų savanaudiškų poreikių (kurie vis auga), mes vėl viską mesime. Kur tuomet dingsta tas „ir džiaugsme ir varge“? Jis tampa nebesvarbus, nes mūsų protus užvaldęs ego, sako jog turime galvoti tik apie save. Tuomet pamirštame ir tai, jog jei mus myli ne taip kaip tikimės, dar nereiškia, kad nemyli iš visos širdies. Ilgai galima apie tai diskutuoti ir ne, aš nekalbu apie kraštutinumus, kai vyksta smurtas ar kiti dalykai. Aš kalbu apie atvejus, kai vienašališkai žiūrima naudos sau, net nepaklausus kito: ką jauti Tu? Tie žmonės tiesiog sutrypiami ir tarsi nieko nebūtų buvę, gyvename toliau. O mes savanaudžiai, mes galvojame, kad elgiamės teisingai, mes galvojame, kad ieškome geresnio gyvenimo, ieškome laimės. O nė velnio! Mes nedėkingi kiaulės, nesugebėję tesėti pažadų, nesugebėję eiti iki galo, eitu su tuo, kam pažadėjome būti kartu. Tai ir yra tas velnias mumyse, tas ego, kuris diktuoja ką ir kada mums daryti, kaip sutrypti kitus, žiūrint tik naudos sau. Užuot davę – atimame, užuot suteikę dėmesio – jo laukiame, o gavę – ignoruojame. O tada gausybė tuščių pasiteisinimų, neva teisinančių tokį elgesį. Velniop tai!
Kažkas pasakytų, kad pirmiausia reikia mylėti save. Mylėti save? Tai gal ir mylėtis su savimi? Toji savęs mylėjimo idėja gal būtų visai nieko, tačiau kai ji perauga į perdėtą savęs centravimą visų kitų atžvilgiu, tai atsisuka prieš mus. Taigi didžiulė meilė sau- atsisuka prieš mus pačius. Kaip ironiška.
Pakeiskime žaidimo taisykles ir užuot vien ėmę – duokime. Pamatysite koks tai geras jausmas ir kaip jis išlaisvina. Duokime nesitikėdami atlygio, duokime ne iš reikalo ar noro gauti atgal, o tada kai to iš tikro norime, suteikime kitiems ko jie nori, apie ką svajoja. Išgirskime ko reikia kitam, o ne mums. Darykime ne kaip patogu mums, o kaip gera drauge ir kitam. Paminkime savo principus, taisykles ir kitas nesąmones! Atsisakykime noro su kažkuo būtinai būti vien tam, kad patenkintume savo poreikius. Vietoj to suteikime džiaugsmo kitam ir patenkinkime kito lūkesčius. Nustebsite kaip dažnai sulauksite teigiamų emocijų ir grįžtamojo ryšio. Tačiau būdamas realistu, deja turiu pasakyti, kad tai ne visada veikia. Jei egocentrizmas užvaldė žmogų – dažnu atveju jis tik ims ir nieko neduos atgal, lauks dėmesio, tačiau pats nepajudins nei piršto (ar Tu nesi vienas iš jų?). Kaip tokiam žmogui kažką paaiškinti ar padėti? Kažin ar įmanoma tai padaryti, na galbūt, tik ar verta? Ar verta gaišti laiką? Tas noras iš kažko kažką gauti taipogi akivaizdus poreikis patenkinti savo ego. Išsilaisvinkime nuo to, nebesiekime besąlygiškai naudos sau ir tik sau. Žodžiai vienatvė, davimas, dėmesys kitam- svetimi? Siūlau išsivaduoti iš visko kas kelia neigiamas emocijas, negalvoti apie tai ir pradėti mąstyti tik apie tai ką norime pakeisti, kas kelia teigiamas emocijas, kas nekenks kitiems ir nekels neigiamų minčių. Beje pavydas yra neigiama emocija. Nekelkime pavydo ir nepavydėkime patys. Turime labai daug ir daug to kuo galime džiaugtis iš visos širdies. Kartais vienas žodis, mažas dėmesys, viena šypsena- gali kitam suteikti tiek daug džiaugsmo. Paminkime savo ego ir nusileiskime ant žemės. Noro vien tik gauti atsisakymas- tikrai išlaisvins. Nepažadu, kad man visiškai pavyks, bet aš bandysiu! O Tu? Prisijungsi? Jei taip- jau būsime dviese. O dviese lengviau, dviese nebaisu, dviese viskas įveikiama.
Viskas sukasi aplink šį jausmą. Kodėl? Tuoj paaiškinsiu. Įvairūs jausmai, tokie kaip džiaugsmas, neapykanta kyla iš priežasties, kuomet tenkinamas ar netenkinamas ego. Taigi viską vertiname pagal save, savo norus, savo EGO. Jei tas egocentriškumas netenkinamas – mes pykstame, būname blogos nuotaikos, kaltiname kitus dėl mūsų problemų, ignoruojame ir tikimės, kad kažkam tai rūpės. Įdomu kam tai turėtų rūpėti, jei kiti taip pat rūpinasi savimi. Uždaras ratas, tiesa? Labai kvaila, kai žmonės tyčia atsiriboja nuo kitų ir laukia dėmesio, neva taip išbandydami kam bus reikalingi. O tiesa ta, kad reikalingi bus tiek, kiek tenkins kitų žmonių ego. Betgi atsiribojimas to visiškai netenkina, taigi ir rezultato jokio nebus.
Pakalbėkime, kad ir apie poros santykius. Tokie dviejų žmonių santykiai neva turėtų būti grįsti abipusiais mainais, o tiksliau atsidavimu, lojalumu, meile, rūpesčiu ir pan. Visą tai duodant be išankstinio noro kažką gauti atgal. Tačiau realybėje viskas vyksta kiek kitaip: du egocentriški, sau naudos ir laimės žiūrintys žmonės, spaudžia vienas iš kito viską kiek gali, tarsi sultis iš citrinos. Kai jos baigiasi ir būti kartu pasidaro nebepatogu sau pačiam- ima ir susirandą kitą žmogų (paminant visus lojalumus, pažadus, atsakomybę ir kitas sumeluotas vertybes), iš kurio galėtų vėl gauti naudos savo ego patenkinimui. Taigi nelaimingos pabaigos priežastis ta, kad viskas daroma atvirkščiai: galvojama tik apie save, savo laimę, savo patogumą tuose santykiuose ir kt., visiškai negalvojant kaip gali būti skaudu kitam. Tuomet mes paliekame tuos žmones vienui vienus, su skausmu, su širdgėla, be jokios sąžinės graužaties, nes mes galvojame tik apie save, apie savo ego, apie tai kaip mums blogai, kokie mes nelaimingi, nuskriausti ir kaip mums reikia naujo peties išsiverkti. Išspaudėme visas sultis, tad tapo nebeįdomu, reikia naujos aukos, naujo partnerio, kuris iš esmės duos ir vėl tą patį. Kai viską išsunksime ir kai ir vėl nebe patenkins mūsų savanaudiškų poreikių (kurie vis auga), mes vėl viską mesime. Kur tuomet dingsta tas „ir džiaugsme ir varge“? Jis tampa nebesvarbus, nes mūsų protus užvaldęs ego, sako jog turime galvoti tik apie save. Tuomet pamirštame ir tai, jog jei mus myli ne taip kaip tikimės, dar nereiškia, kad nemyli iš visos širdies. Ilgai galima apie tai diskutuoti ir ne, aš nekalbu apie kraštutinumus, kai vyksta smurtas ar kiti dalykai. Aš kalbu apie atvejus, kai vienašališkai žiūrima naudos sau, net nepaklausus kito: ką jauti Tu? Tie žmonės tiesiog sutrypiami ir tarsi nieko nebūtų buvę, gyvename toliau. O mes savanaudžiai, mes galvojame, kad elgiamės teisingai, mes galvojame, kad ieškome geresnio gyvenimo, ieškome laimės. O nė velnio! Mes nedėkingi kiaulės, nesugebėję tesėti pažadų, nesugebėję eiti iki galo, eitu su tuo, kam pažadėjome būti kartu. Tai ir yra tas velnias mumyse, tas ego, kuris diktuoja ką ir kada mums daryti, kaip sutrypti kitus, žiūrint tik naudos sau. Užuot davę – atimame, užuot suteikę dėmesio – jo laukiame, o gavę – ignoruojame. O tada gausybė tuščių pasiteisinimų, neva teisinančių tokį elgesį. Velniop tai!
Kažkas pasakytų, kad pirmiausia reikia mylėti save. Mylėti save? Tai gal ir mylėtis su savimi? Toji savęs mylėjimo idėja gal būtų visai nieko, tačiau kai ji perauga į perdėtą savęs centravimą visų kitų atžvilgiu, tai atsisuka prieš mus. Taigi didžiulė meilė sau- atsisuka prieš mus pačius. Kaip ironiška.
Pakeiskime žaidimo taisykles ir užuot vien ėmę – duokime. Pamatysite koks tai geras jausmas ir kaip jis išlaisvina. Duokime nesitikėdami atlygio, duokime ne iš reikalo ar noro gauti atgal, o tada kai to iš tikro norime, suteikime kitiems ko jie nori, apie ką svajoja. Išgirskime ko reikia kitam, o ne mums. Darykime ne kaip patogu mums, o kaip gera drauge ir kitam. Paminkime savo principus, taisykles ir kitas nesąmones! Atsisakykime noro su kažkuo būtinai būti vien tam, kad patenkintume savo poreikius. Vietoj to suteikime džiaugsmo kitam ir patenkinkime kito lūkesčius. Nustebsite kaip dažnai sulauksite teigiamų emocijų ir grįžtamojo ryšio. Tačiau būdamas realistu, deja turiu pasakyti, kad tai ne visada veikia. Jei egocentrizmas užvaldė žmogų – dažnu atveju jis tik ims ir nieko neduos atgal, lauks dėmesio, tačiau pats nepajudins nei piršto (ar Tu nesi vienas iš jų?). Kaip tokiam žmogui kažką paaiškinti ar padėti? Kažin ar įmanoma tai padaryti, na galbūt, tik ar verta? Ar verta gaišti laiką? Tas noras iš kažko kažką gauti taipogi akivaizdus poreikis patenkinti savo ego. Išsilaisvinkime nuo to, nebesiekime besąlygiškai naudos sau ir tik sau. Žodžiai vienatvė, davimas, dėmesys kitam- svetimi? Siūlau išsivaduoti iš visko kas kelia neigiamas emocijas, negalvoti apie tai ir pradėti mąstyti tik apie tai ką norime pakeisti, kas kelia teigiamas emocijas, kas nekenks kitiems ir nekels neigiamų minčių. Beje pavydas yra neigiama emocija. Nekelkime pavydo ir nepavydėkime patys. Turime labai daug ir daug to kuo galime džiaugtis iš visos širdies. Kartais vienas žodis, mažas dėmesys, viena šypsena- gali kitam suteikti tiek daug džiaugsmo. Paminkime savo ego ir nusileiskime ant žemės. Noro vien tik gauti atsisakymas- tikrai išlaisvins. Nepažadu, kad man visiškai pavyks, bet aš bandysiu! O Tu? Prisijungsi? Jei taip- jau būsime dviese. O dviese lengviau, dviese nebaisu, dviese viskas įveikiama.
