Gimę konkuruoti?

Žmogus – gamtos dalis. Taip teigia mokyklos vadovėliai, gamtos mylėtojai ir pan. Bet ar tikrai taip ir yra? Kažkaip tas žmogus neperlabiausiai dera su gamta ir išsiskiria iš viso gamtos suvokimo konteksto, kažkaip jis nepritampa ir elgiasi visai kitaip nei kiti žemės gyventojai. Ar tikrai žmogus atsirado šiame pasaulyje? Galbūt taip, o galbūt tai kažkieno eksperimentinė veislė ir tas kažkas tai padarė arba netyčia, arba tyčia ir galbūt iš to yra kažkokia nauda, o galbūt ji tik bus ateityje. Arba tai tik stebimas eksperimentas, gal tik mums atrodo, kad jo niekas nestebi. Klaustukų daug, variantų irgi, kokia tikroji tiesa, kažin ar kada sužinosime. Bet esmė ne tame. Pagalvokime mintyse, koks mūsų tikslas gvyenti… Pasistatyti namą, užauginti šeima, pasodinti medį? Ir viskas? Ar tai neskamba šiek tiek savanaudiškai? Ar tikrai turime gyventi tik dėl savęs ir tik dėl savo šeimos? Galbūt tikslas visai ne čia? Kai kas sako, kad kiekvienas žmogus žemėje atsiranda su savo misija, vienų misijos didelės ir prasmingos, kitų visai neturinčios prasmės ir menkos, tačiau tos menkos taip pat turi prasmę, nes kiekviena smulkmena, kiekvienas žodis, nutikimas, žingsnis lemia daug ir viskas tarpusavyje persipina ir yra susiję. Ar tai atsitiktinumas, ar iš anksto suplanuota įvykių eiga, kurią mes vadiname likimu? Aš pats likimu netikiu, nebent tai vadintume tam tikrą pasirinkimą, kuris ir įtakojo pasekmes, bet manau rinktis ir keisti mes galime ir tai paveikia tolesnį gyvenimą. Aišku, likimo šalininkai teigtų, kad būtent taip ir buvo suplanuota, kad pasirinksi. Na, galbūt, ir yra kažkas suplanuota, taip manyti verčia tokie atvejai, kai bandai perkalbėti žmogų, o jis užsispyręs laikosi savo ir matai, kad , jei jis nepersigalvos, viskas bus standartiškai ir ne į gerą. Tuomet imu tikėti likimu, kad nieko pakeisti nebeina, gali žmogui sakyti ką nori, skatinti pasipriešinti, bet jis, tarsi , negirdi ir nesupranta, kas jam sakoma… Kad ir ką manytumę, negalime žinoti, ar esame teisūs, ar ne ir išvis gal viskas yra taip, kaip net suvokti negalime. Dar vienas klausimas: ar mes gimstame tam, kad stengtumėmės, tobulėtume, konkuruotume, ar mums įdiegia ši sumaterealizuota sistema, kuri ir siekia, kad nebūtų lygybės, kad žmonės vertintų pinigus, tai tikrai labai naudinga tiems, kurie tai sugalvojo. Šiaip, asmeniškai, aš lygybės egzistavimu netikiu ir manau, kad, jei nebūtų sistemos, kuri verčia visus būti pakankamai panašiais, žmonės būtų dar labiau skirtingi, na, galbūt, tik nebūtų materialinės nelygybės. Tačiau kai žmogui pasakai tai, jis ima teigti, kad vis tiek būtų kažkokia valiuta, kažkas būtų, žmogus tiesiog negali suvokti, kad gali būti kitaip, nes taip buvome užauginti, tai buvo įdiegta mums, mūsų tėvams, jų tėvų tėvams ir t.t. Tai jau įaugę į genus… Turbūt negimėme tam, kad konkuruoti, kad lipti per galvas, siekiant vis didesnio turto, siekiant turėti kažką geriau nei turi kaimynas ir, tai turint, prieš jį puikuotis, kad jis jaustųsi žemesnis, prastesnis. Mums reikia geresnės mašinos, gražesnės merginos, sėdinčios šalia, kad jaustumėmės pranašesni už kitus, kurie neturi to paties. Bet ar tikrai tai padaro mus pranašesnius, o gal tai tik iliuzija? Ar jausmas, kai jauti, jog esi neva geresnis, yra teigiamas? Kam jis reikalingas? Kad patenkinti savo savimeilę? Ir kas iš to? Manau sistema mus to išmokė, viskas sumaterialėjo ir būtent todėl dažnai tikrosios vertybės paminamos dėl netikrų. O Tu pabandyk žmogui tai pasakyti – jis to nesupras. Dukroms motinos nuo vaikystės įteigia, kad reikia susirasti turtingą vyrą ir gyvenimas neva bus lengvesnis, o vaikinam atvirkščiai, kad reikia turėti daug pinigų ,norint turėti gražią žmoną, todėl berniukai nuo vaikystės spaudžiami mokytis, dirbti ir t.t. Mokomasi mokykloje tam, kad neva nuo to tapsi protingesnis, vėliau galėsi įstoti kažkur aukščiau, o tada neva gausi išsvajotąjį darbą, kuriame mokės Tau krūvas pinigų. Kai kurie tuo taip patiki, kad visą savo gyvenimą paskiria mokslams, taip praleidžia ir savo jaunystę, pamiršta draugus, artimiesiems neskiria  dėmesio, o šie to nesupranta, juk, jei žmogus daug mokosi, tai juk puiku! Nesigilinsime į tai, jog mokyklose visi mokomi to paties, neatsižvelgiant į kiekvieno unikalumą, skirtingas asmenybes, turinčias skirtingus talentus, skirtingus poreikius ir gebėjimus mokslui. Visi vienodai sėdi lygiose eilėse vienas už kito – neskatinamas bendravimas, neskatinamas teigiamas jaunų žmonių puoselėjimas, siekiama įbauginti, nekreipiama dėmesio į smurtą, neskatinami talentai. Nuo pat mažumos įteigiama, kad arba jėga, arba pinigai padeda iškovoti lyderio pozicijas ir pastarieji turi didesnę galią. Taip esame auginami, taip auginame savo vaikus, o po to patys skundžiamės netinkama visuomene, valstybės smukimu, valdžia ir pan. Nieks iš niekur neatsiranda. Galbūt Lietuvoje ir smarkiai išlikęs sovietinio auklėjimo palikimas, bet atėjo laikas keistis, atėjo laikas būti žmonėmis ir jais būti galime jau šiandien. Turbūt negimėme tam, kad konkuruoti, siekti turtų-  mus to išmokė!!! Ar to paties mokysime ir savo vaikus?  O gal geriau išmokinsime juos atsirinkti prioritetus, vertybes, išmokti suprasti, kas yra kaip? Lengva nebūtų, bet taip jau yra, kad gerus dalykus reikia pasiekti sunkiai, bet tikrai verta stengtis. Mes patys kuriame savo, įtakojame artimųjų bei draugų gyvenimus, patys sukuriame problemas, kuriose vėliau ir gyvename, patys galime tai pakeisti. Nereikėtų laukti kažkokios ateities dienos, kuri niekuomet neateis – laikas pradėti nuo savęs ir pradėti nedelsiant.