Taip, pripažįstu- įtaka begalinė, noras mus suvienodinti beribis ir tiems kas tai daro velniškai puikiai tai sekasi. Reikia pavyzdžių? Žmonės nebemoka reikšti savo minčių, jie net savęs apibudinti nesugeba! Dažnas reiškinys įvairiuose pažinčių portalų anketose būna tas, kad žmonės papildomoje skiltyje kur turėtų aprašyti save neparašę nieko arba parašę: „Tegul kiti mane kalba, jie geriau mane pažįsta”. Kas per… ? Nuo kada kiti žmonės geriau pažįsta Tave nei Tu pats/i? Manau reiktų pradėti save analizuoti, ne veltui sakoma, kad reikia pradėti nuo savęs. Laikas išmokti save suprasti, pažinti, tobulinti, keisti gerąją linkme. Būkime savimi, nesileiskime suvaržomi kompleksų kuriuos mums įteigė tam, kad bijotume, tam, kad nebūtume savimi, tam, kad nemastytume, tam, kad mus būtų lengviau kontroliuoti kai nesame unikalūs, o esame vienodi. Įbaugintus žmones dar lengviau kontroliuoti, todėl gyvename pasaulyje kuriame nuolat kažko reikia bijoti. Bijome naktimis išeiti į lauką, bijome mokesčių, policijos, dažnai bijome net savęs! Ir kodėl visa tai – kažkam tai puikiai sekasi, kas visa tai kontroliuoja, o mes leidžiamės būti tomis už virvelių tampomomis lėlėmis, marionetėmis ir daro su mumis ką nori, mes zombių gauja, kuri nesugeba pasipriešinti, nesugeba pasakyti savo nuomonės, o dažnai ir tingi kažką daryti ar netiki, kad įmanoma kažką pakeisti. Puikiai padirbėta! Puikiai įteigta, kad nieko negalima pakeisti, tad kam tai daryti, o kai taip mąsto visa minia- kokio rezultato galime tikėtis? Ir kaip sekasi gyventi tokioje sistemoje? Oi ar aš pasakiau gyventi? Ar Jūs gyvenate? Manote taip? O ar tas gyvenimas išvis Jūsų, ar tik kartais negyvenate ne savo gyvenimo, kurį Jums įteigė ir suformavo daugelis veiksnių kaip tėvai, mokyklą, draugai, supanti aplinka, televizija, radijas, internetas, laikraščiai. Manote palikote vaiką prie kompiuterio ar televizoriaus ir jau jis saugus? Išleidote į mokyklą ar darželį ir jau jis bus žmogumi? Būtent mokykla, o gal jau net ir darželis sugadina žmogų, nuo to viskas ir prasideda. O taip! Gimęs vaikas neturi jokių blogų ketinimų, jokios blogos valios, jį galima išmokinti būti geru žmogumi, tačiau atsitinka taip, kad jį pradeda leisti į darželį arba pirmąją klasę, kitaip tariant pirmąją žmogaus tapimo nebe žmogumi etapą… Ir kas atsitinka ten: ten vaikas susiduria su kitais tokio paties amžiaus vaikais, kurie jau paveikti tėvų auklėjimo, paveikti televizoriaus, kompiuterinių žaidimų, jau žino ką reiškia žudyti, moka keiktis ir pan. Jūs aišku džiaugiatės nežinodami viso to, juk Jūsų vaikas socializuojasi, valio! Vaikas tarsi jausdamas, kad turi būti tokiu pat kaip jie: tas pats amžius, ta pati aplinka, ta pati lytis ir pan- pats pasistengia tapti ta dauguma, ta pilkąja visuomene. O tai visuomenei tiesiog įskiepyta į smegenis konkurencija, puikavimasis turtais, autoriteto iškovojimas kumščiais ir čia žmogui, kuris turi meninių sugebėjimų, kažkokių išskirtinių talentų- nebelieka vietos, nes jis kitoks nei visi! Tiesiog įkyriai brukama taip, kad reikia būti kaip visi, negalima būti kitokiu, negalima būti savimi ir tai tiek giliai įaugę, net mokytojai matydami kas dedasi- užsimerkia, nusisuka. Visi bijo, niekas nenori nieko spręsti, galvoti, bandyti keisti, svarbu aš saugus, man gerai, grįšiu namo, pavalgysiu, pamiegosiu ir vėl eisiu dirbti, mokėti mokesčius ir viskas. Ar mes žmonės? Ne ar mes iš tikro žmonės ne kaip biologiniai sutvėrimai, bet kaip kažkas daugiau? juk taip mėgstame save traktuoti kaip gudresnius sutvėrimus nei gyvuliai, bet ar tikrai esame to verti? Kuo tai skiriasi? Tas gudrumas netgi kenkia mums patiems, esame įtraukti į idealiai veikiančią sistemą, o dar sakome, kad idealių dalykų nėra. Grįžkime prie to, kad visgi tie vaikai turi šeimas, nors tai vis retesnis atvejis… Nekalbėsime apie tai, kad tėvai vaikus auklėja neteisingai, kad jei daro savo tėvų klaidas, o po to jų vaikai daro jų klaidas, nekalbėsime apie tai, kad sovietinis auklėjimas ir mąstymas vis dar juntamas, kad esame susikaustę ir nerasdami argumentų imamės diržo- turime pripažinti, kad esame silpni… Bet pakalbėkime apskritai apie šeimas, juk visgi tai kone vienintelė tikroji vertybė, kurios negali sugriauti nei valdžia, nei sistema, nei jokios krizės… Pala pala ar tikrai negali? Na negali kai pas žmones ši vertybė tikra, išpuoselėta ir jie ją saugo, bet kitais atvejais deja gali ir jei ne tie išvardinti atvejai, tai yra ir kitų, pavyzdžiui į pagalbą pasitelkiama žiniasklaida. Kam to reikia? Būtent šeimos dar priešinasi, o juk tai nenaudinga, taip sunkiau kontroliuoti visuomenę, todėl, kad ją išardyti pasitelkiama daug priemonių: rašomi įvairūs straipsniai teigiantys, kad šiais laikais santuoka nemadinga, kad madinga gyventi susimetus ir dievaži jiems tai įteigti puikiai sekasi! Beje filmuose lygiai tas pats. Sumažinamos arba panaikinamos motinystė pašalpos, leidžiamos homoseksualų eitynės, apsunkinami santuokos procesai, diegiamas kitoks požiūris- visa tai įtakoja mus ir griauna teigiamą požiūrį į šeimą. Kuo vienodesni, negalintys vienas kito paremti, įbauginti žmonės- tuo lengviau juos kontroliuoti. Tiek kai kuriose politinėse pažiūrose, tiek religijoje seksas traktuojamas kaip blogis arba išvis draudžiama apie tai kalbėti, net galvoti! Tai nuodėmė! Ir dabar naujaisiais laikais ateina narsieji tokio mastymo išvaduotojai kurie mus įtraukia į kitas pinkles. Dabar jie teigia, kad atsitiktinis seksas su bet kuo, bet kada yra gerai, kad nereikia santuokos seksui ir pan. Žmonės viskuo tiki ir iš esmės tai atrodytų lyg ir nieko blogo visame tame, bet tai vėlgi griauna požiūrį į šeimą. Kai kurie žmonės sako: „kam ta santuoka, kam tie popieriai, galime gyventi susimetę”. Jiems jau padaryta tokia įtaka. Deja žmogus jau toks yra, kad kol nebus tų vadinamų popierių jis niekada nejaus kad ta santuoka yra, nejaus atsakomybės, nesijaus tvirtas, gyvens nerime, nebus tarp žmonių tokio bendrumo, bus tik: čia Tavo, o čia mano, o ne mūsų. Mes negyvename savo gyvenimo, jis mums suformuotas, įtakotas, dažnai net nesugebame patys mąstyti ar net tingime tai daryti, esame kažkieno zombiai, kaip robotai, darome viską kas mums paliepta, įtakota. Kam mes gyvename: kad dirbtume ir mokėtume kažkam mokesčius, net jei tas mokestis už kvėpavimą oru ir tas mokestis privalomas, nes taip prašyta įstatyme, o kas kuria įstatymus- gudrūs žmonės, kurie mumis naudojasi. Bet yra žmonių kurie aukščiau ir už tai, kurie kontroliuoja ir tuos, kurie leidžia įstatymus. Kad ir kaip žiūrėtum, kad ir kaip apie viską galvotum pradedant nuo pirmojo žmogaus atsiradimo- supranti, kad viskas nevyko veltui, kad viskas buvo suplanuota, kad viskas susiję ir kad būtent tai pri turėjo atsitikti. Kažkas moka žaisti gyvenimą ir tame gyvenime mes tik stumdomos figurėlės ir tia tik todėl, kad savo abejingumu ir šaltumu leidžiamės tokiais būti. Užuot buvę savimi- stengiamės būti kaip visi, lygiuotis į kitus, konkuruoti, stengtis nusipirkti kažką geresnio nei turi kaimynas. Kažkas iš to juokiasi ir turi naudos, būtent dėl tokio mūsų elgesio. O ar tame gyvenimo prasmė? Kažkokie popierėliai vadinami pinigais? Ir tik todėl, kad juos kažkas įvedė ir pasakė, kad dabar tai bus atsiskaitymo forma? ir dėl jų mes gyvename? Mes gyvename dėl popieriaus? Dėl to žudome, dėl to vagiame, dėl to skiriamės su šeima? Velniop Jus! Kad ir kaip būtų- bent jau aš nepasiduosiu sistemai ir visada priešinsiuosi tam. Nežadu būti kažkieno marionetė ir jei neišeina niekaip pasipriešinti, bent jau mastyti galime kitaip, bent jau mylėti savo artimuosius ir negyventi dėl savęs ir dėl turtų. Kad ir kaip tia atrodytų gražu, kad ir kaip tai įauginta mums į galvas- tai tik iliuzija. Kuo daugiau žmogus turi, tuo mažiau vertina, tuo mažiau jame žmogiškumo… Tai viską pasako. Taigi turtų siekimas tiems kurie nori mus kontroliuoti tai pat naudingas. Kuo mažiau esi žmogus, kuo daugiau esi gyvulys- tuo kažkam geriau tik. Tad nėra ko stebėtis kodėl mus stengiamasi supriešinti, kodėl įteigiama, kad mes tokie, o jie kitokie- todėl jų reikia nemėgti. Unikalumas blogai? Kuo? nesakau, kad galime atsiriboti nuo sistemos ir taip lengvai pabėgti, ji per daug mus įtakoja, be to ir bėgti gyvenime yra negerai. Bet štai galime kovoti, visų pirma mastydami, būdami žmonėmis, kurie nebijo būti savimi, kurie turi jausmus, kurie sugeba įvertinti, kurie nemato visko tik iš vienos pusės, o sugeba atsirinkti, mastyti, kurie nepriima visko kaip vienintelės ir neginčijamos tiesiog vien todėl, kad tai rašė mokyklos vadovėliai, kad tai rodė per televiziją ir buvo parašyta internete. Visa tai kūrė žmonės ir net jei jie patys nežinojo, kad klysta- kažkas jiems padėjo suklysti. Juk klystame ir mes, o galvojame, kad esame teisūs. Tačiau nebijokime klysti, nebijokime rizikuoti, gyvename vieną kartą ir turime progą kažką gero čia padaryti, kad ir ne daug, kad ir ne materialaus, bet galime bent jau mylėti savo vaikus, o jie mylės savuosius- tai bus mūsų palikimas. Ir galbūt jie sugebės kažką pakeisti ko nesugebėjome mes dėl baimės, dėl sistemos, kuri mums atrodo neįveikiama ir mus kontroliuoja kiekviename gyvenimo žingsnyje. Mes pratę bijoti, kone vaikai gimsta jau kažko bijodami, jiems įtaigiame įvairias baimes, kad jei neklausys ateis koks baubas ir išsineš. Per baimę paklūstame to patys nenorėdami, tai tampa rutina ir įauga į smegenis. Tuomet net nepagalvojame, kad galėtų viskas ir kitaip būti. O mastantys žmonės ar besipriešinantys kaip žinome visad būdavo nukenksminami. Tai taip pat prisidėjo prie mūsų baimės. Tačiau mes turime internetą- turbūt vienintelė erdvė kurioje galime laisvai reikštis ir mažiausiai bijoti. Būtent internetas, kuris buvo sukurtas mums teikti informaciją ir plauti smegenis- gali būti panaudotas ir kitaip. Kol kas tai nekontroliuojama, nes besipriešinančių straipsnių mažuma, jie tarsi nublanksta toje pilkoje masėje. Aišku būna tinklalapių nulaužimo atvejų ir pan. Be abejo įvairūs blog’ai, tinklalapiai teigiantys tokį mąstymą kokio ir reikia valdantiems mus- palaikomi ir jų vis daugiau. Kažkas yra minėjęs, kad būtent facebook sugalvojo cžv- kad galėtų stebėti ką kiekvienas žmogus daro, ką mėgsta ir pan. Tai bandoma susieti į vieną tinklą: visuose tinklalapiuose facebook kaip nors egzistuoja ir yra įtrauktas. Be abejo naudinga, kad smegenis plaunančiais straipsniais dalintumėtės su draugais, be abejo naudinga, kad kuo daugiau pramogautumėte ir mažiau mąstytumėte. Aš pats nesiūlau mąstyti kitaip, neperšu savo nuomonės, aš siūlau būti savimi, būti žmonėmis ir nepasiduoti blogajai įtakai, nesileisti kontroliuojamiems, nebūti marionetėmis, nes visas pasaulis surežisuotas ir mes jame to nežinodami vaidiname. Mums iš to jokios naudos, nauda režisieriams. Manau yra kur kas sudėtingesnių dalykų, kurių tiesiog nesuprantame, negalime suvokti, jie puikiai užglaistyti, tačiau pamąsčius nesunku suprasti kaip viskas susiję. Būti dauguma- reiškia paklusimą, buvimą pilkąja mase, žmogiškumo žlugdymą. Tad nebūkime kaip visi, būkime savimi, nebijokime būti kitokie, atsikratykime baimių, būkime žmonės, gyvenkime, mylėkime, džiaukimės!