Mes – sistemos zombiai

Tikrai mano, kad gyvenimas kurį gyvenate yra Jūsų, kad gyvenate savo gyvenimą? Tikrai manote, kad negyvenate iš anksto surežisuoto gyvenimo pagal jau sukurtas taisykles? Tuo tarpu einate kasdien į darbą, džiaugiatės dirbdami dėl pinigų, kurių nemažą dalį išleidžiate maistui, kurio reikia, kad vėl galėtumėte eiti į darbą. Žodžiu dirbate, kad valgytumėte, o valgote, kad dirbtumėte. Grįžę namo nieko nenorite matyti, girdėti, viskas nervina, kai tuo tarpu vaikų auginimą paliekate “draugams”, mokyklai, televizijai, internetui, žurnalams. Galiausiai savo vaikams įteigiate jog jei jis nesimokys- bus niekas visuomenėje, nes negaus idealaus atlyginimo, kurį mokėtų idealiame darbe pagal specialybę (neminėsime to, kad visi Lietuvos studentai iš tikrųjų ruošiami vergauti užsieniui). Kitaip tariant pagal save išmokinate ir savo atžalą gyventi pinigams ir jau maža mergaitė pradeda svajoti apie turtingą vyrą, o paklausta kokia jos svajonė- ji tikrai turės omeny kažką materialaus. Visi esate patenkinti, nes neva taip ir turėtų būti, viskas puiku, grįžus namo pavargus po darbų- televizija rodo puikias laidas, internetas mirgėte mirga įvairiausiais straipsniais, kurie Jus mokina jog šeima, santuoka šiais laikais nebemadinga, vaikų gimdymą taip pat reikėtų atidėti, nes jei trukdo jaunam žmogui- taiga susilaukiate vaikų vyresnio amžiaus kuomet jau tingite juos auklėti. Tuomet galvojate, kad juos auklėja mokykla, kurį iš tikrųjų tik stengiasi padaryti žmogų tokį kaip visi, kaip dauguma- standartą. Jokio individualumo. Ir vis dar esate patenkinti? Grįžusiam namo vaikui mikrobangėje pašildote “E” ir lengvai atsikratote vargų. Suprantama- juk Jūs pavargote po darbo! Juk Jūsų pareiga gyventi tik dėl pinigų, juos uždirbti, o ne mylėti vaikus, šeimą, kam gi tai- jei pinigai gali juos sušildyti, aprengti, nupirkti prabangų automobilį. Kam tikrosios vertybės, jei galima gyventi iliuzijoje? Susirgus vaikui- bėgate į vaistinę pirkti antibiotikų (anti bio– prieš gyvybę) ir kitaip net neįsivaizduojate jog galima be vaistų kažką pasveikti, nėra tam laiko, o liaudies medicina senai nebetikite, juk senoliai buvo seni ir kvaili, ką jie galėjo apie tai suprasti. Minėjau laiko neturėjimą? O taip tai puikus pasiteisinimas kai Jus kažkas kažkur kviečia, kai kažkas tiesiog nori pasišnekėti ar pabūti kartu, deja tai negalioja antrajai pusei lovoje – tuomet galima sugalvoti, kad po sunkios darbo dienos Jus pavargote, kad skauda galvą ar pan. Svarbiausia pasitelkti fantaziją ar kažką panašaus ką matėme filmuose. Visa esmė kuo mažiau skirti dėmesio namiškiams ir dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti, juk pinigai yra esmė, gyvenimo tikslas, o kai Jūsų paklaus kokia gyvenimo prasmė- sakysite, kad jos nėra arba paminėsite, kad gyvenime svarbu turėti gerą darbą, pastatyti namą, nusipirkti automobilį ir pan. Gal kokioj 10-oj vietoj paminėsite, kad šeima taip pat svarbu. Na ar tikrai? Tai Jūsų žiniasklaida dar ne išmokino, kad šiais laikais tai nemadinga, kad madinga gyventi “susimetus”, o kas madinga juk reikia tai ir daryti, nes kitaip nebūsi kaip visi, nebūsi pilka masė, turėtumėte bijoti būti kitokie, bijoti kitokių minčių ir apskritai savęs paties.
Nuo pat mažų dienų išmokinti dirbti pinigams- tampame valstybės vergais, be kita ko dirbame ir tam, kad mokėtume mokesčius- žodžiu išlaikytume valstybę, esame priversti sudarinėti su bankais sutartis, net jei sugebame protauti ir neimti paskolų, esame maitinami ne sveikais maisto produktais tam, kad būtume durnesni, mažiau mastytume kas yra kaip, grįžę po darbo tik miegotume ir vėl keltumėmės dirbti, nes iš eilinio mastančio žmogaus jokios naudos- jis turi būti tik zombis dirbantis už centus. Be kita ko nesveikas maistas skatina ligas, kas verčia pirkti vaistus, o kažkam juk tai naudinga. Kuriasi monopolijos, įvairūs “akropoliai”, kurie žlugdo smulkesnį verslą, atsiveria durys užsieniečiams, o eiliniai žmonės savaitgalius praleidžia būtent tuose minėtuose “akropoliuose”, kitais atvejais prie televizijos ar kompiuterio. Standartinis žmogus neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip ir aršiai šoka į akis įrodinėdamas, kad gyvenimo prasmė pinigai. Nekalba apie šeimą, apie meilę apie kitas panašias vertybes- tik pinigai, pirmoje vietoje. Taigi sistema nėra puikiai įsiskverbusi į žmones, ji yra įsiskverbusi tobulai ir nežinau ar yra pasaulyje kas nors tobulesnio. Esame marionetės kurias valdo kaip nori, esame įbauginti- todėl mus kontroliuoja ir su mumis žaidžia, gyvename ne savo gyvenimą. Be kita ko negyvename ir dėl artimų žmonių, galvojame tik apie save- puikiai išmokome sistemos pamokas. O tai kiek kainuoja vertybės, tokios kaip meilė, atsidavimas, pasiaukojimas, rūpestis, žmogiškumas? Už kiek galima nusipirkti šeimą? Visa tai atidėjome kažkur į antrą ar trečią planą, pirmiausia rūpinamės karjera, savim ir tik sau ir pamirštame, kad tik gyvendami ne vien dėl savęs kažką galime gauti, kad būti žmogumi nėra gėda, kad nereikia lysti į šikną turtuoliams, nes jie neva geresni. Jie nėra geresni, kuo jie geresni? Kad turi daugiau pinigų, daugiau popieriaus, kuris būtų mums duotas ir pasakyta, kad nuo šiol tai bus vertybė? O žmogiškumas ir toliau trypiamas, naikinami visi teigiami jausmai- nes jie trukdo kontroliuoti visuomenę, šeima- vienintelė uždara, nekontroliuojama vieta su savomis taisyklėmis – todėl ji nenaudinga. Bet ar tikrai ji nekontroliuojama? Ar tikrai mūsų nemokina kaip auginti vaikus, kaip elgtis su šeima ir galiausiai ką ir kaip daryti lovoje! Ar ne per didelis naglumas? Kitas variantas: tiesiog teigti, kad šeima nebemadinga ir tai daryti ne tiesiogiai, o subtiliai, nes žmonės vis sunkiau apgaunami, seni triukai nebeveikia. O kartais nereikia ir nieko teigti- užtenka atimti motinystės pašalpas ar pan.
Mes nebesame žmonės, esame kontroliuojama visuomenė kuriai reikia pramogų, kraujo, daugiau kraujo, nes to kurį rodo siaubo filmai jau mažai, reikia daugiau! Kad pojūčiai būtų stipresni reikia 3D, nes to ką turim šiandien jau negana. Taigi einame į banką ir pasiimame paskolą, nusiperkame reikiamą įrangą ir po to dirbame, kad atiduotume skolas, kurių per gyvenimą prisikaupia nemažai. Žodžiu dviguba nauda: visuomenė užimta ir dar moka pinigus bankams, permoka- bankai ir valstybė patenkinti. O tuo tarpu pasaulį valdančios galvos jau masto apie naujus scenarijus, kuria naujas iliuzijas.
Beje ar tikrai manote, kad piratavimą taip sunku pažaboti? Ne! Tiesiog būtų nenaudinga jei muziką, filmus, žaidimus- viską reiktų pirkti, tuomet visuomenę neišvengiamai tuo užsiimtų rečiau ir imtų domėtis kitais dalykais, taptų protingesni, o tai tikrai nenaudinga. Sukurta iliuzija, kad su piratavimu kovojama, galbūt tie kas su juo kovoja ištikro tuo tiki, jiems leidžiama tuo tikėti, leidžiam pasiekti nedidelių rezultatų, kad jei stengtūsi ir įtikintų žmones jog yra kažkas daroma. Tačiau tai tik vienas mažas pavyzdys, o tokių yra daugybė.
Jūs perskaitote kas čia parašyta ir niekuo netikite, iškart kyla noras prieštarauti- Jūs sukurti, kad taip reaguotumėte, kad netikėtumėte, nes Jums mokykla, tėvai, draugai sakė ką kitą, ką kitą skaitėte internete, laikraščiuose ir visa ta informacija sutapo, todėl besąlygiškai tikite, kad tai ir yra tiesa. Jūs rengiatės kaip diktuoja mada, jei ji pasakė, kad dabar bus madinga žalia- puolate pirkti viską kas žalia, stengiatės būti kaip visi ir kažkiek nukonkuruoti kaimynus, draugus, turėti kažką geriau. Visas gyvenimas lenktynės dėl turtų. Kam tai nauda? Tam kam dirbate, už pinigus be abejo.
Mes gal ir galėtume kąnors pakeisti, jei pasaulis atsimerktų, tačiau niekas nenori atsimerkti visiem gerai gyventi iliuzijoje užsidėjus rožinius akinius ir visi to siekia. Todėl galime bent jau išlikti žmonėmis, nesileisti kvailinami, netikėti viskuo kas mums teigiama, ką rodo per žinias, ką rašo mokyklos vadovėliai ir pan. Visa tai melas, apgaulė, sistemos dalis siekiant mus užauginti tokiais kokie būtume naudingi. Galbūt mūsų valstybę ir siekiama sužlugdyti, priversti žmones važiuoti į užsienį arba teigti “prie ruso buvo geriau”, tačiau mes galime išlikti žmogiški, išlikti savimi, gyventi ne dėl savęs, o visų pirma dėl artimųjų, nedaryti tėvų klaidų, išmokinti savo vaikus atsirinkti gerą nuo blogo, nepriimti nuolat kartojamos informacijos kaip vienintelės tiesos, nebijoti būti savimi net jei pilka masė ir nepaliko Tavęs. Ir nepamirškime, kad tikrus jausmus parodo ne modifikuoti spalvingi augalai, ne brangenybės ar dovanos, o tikras atsidavimas, rūpestis, dėmesys ir Tavo šeima yra tik Tavo, niekas neturi teisės diktuoti kaip gyventi, ką valgyti, kuo domėtis. Į mokyklą vaiką reikėtų leisti, nuo to gal ir nepabėgsime, bet su laiku pamėginti jam paaiškinti, kam jis yra ruošiamas, kad istorijos vadovėliuose faktai iškraipyti ir melagingi, kad mokytojai ne šiaip bando įbauginti egzaminais, o vėliau ir gazdinimais, jog niekur neįstosi, negausi darbo ir būsi niekas šiam pasaulyje. Kad tuo nereikėtų tikėti, kad geriau jau būti “nieku”, bet savim ir prieš save ir savo sąžinę būti teisingu, turėti tai kas nenuperkama ir būti laimingesniu už tuos pas ką net žmona tik dėl pinigų. Trauktis nėra kur, galime tik kovoti su ateitimi, galime savo šeimoje susikurti mažą žmogišką pasaulėlį į kurį bus visada gera ir jauku sugrįžti. O kas netiki ir velniop Jus, kartais tiesiog nėra kantrybės ir viltis, būkit sistemos zombiais, jei bijote pabandyti gyventi kitaip. O taip yra ko bijoti buuuu!!! Manau, kad priėjome liepto galą ir greitu laiku teks išgyventi dideles pasekmes, neskaitant tų kokias išgyvename dabar. Galbūt prie to ir turėjome prieiti, galbūt yra tame kažkokia prasmė.