Nesu aš nei psichologas nei mąstymo ekspertas, tačiau atsižvelgdamas į savo patirtį- turiu padaręs tam tikras išvadas ir tendencijas. Taigi kodėl visgi nesuprantame vieni kitų, kodėl nesusikalbame, kodėl būdami tokie panašūs kartu elgiamės taip lig būtume iš skirtingų planetų? Kodėl kiti žmonės būna labiau svetimi nei norėtųsi? Kodėl mes kalbam, kalbam ir nebūname išgirsti pakankamai? Atsakymai yra, tik reikia juos išgirsti ir suprasti. Taigi visų pirma mes nesusikalbame, nes net nesikalbame. Turbūt koks 70 proc. porų išsiskiria dėl smulkmenų, kurios būtų išspręstos jei jei būtų tiesiog pasikalbėję. Taip, tiesiog susėdę ir išsakę viską ką galvoja, ko nori, ko nenori, ko tikisi ir pasistengę suprasti vienas kitą. Tačiau… Be abejo norėtume, kad mus suprastų ir be žodžių, kad jaustumėmės svarbūs ir palaikomi vos tik nutinka kažkas blogai mums patiems. Taip, būtent, mums patiems. Pirmiausia galvojame apie save. Aš, aš, aš- svarbu kaip aš jaučiuosi ,svarbu, kad man blogai, o kitų problemos, noras pasipasakoti neįdomus, svarbu kaip jaučiuosi aš pats ir kad man reikia užuojautos ir supratimo. Ne, nereikia dėl to savęs smerkit, visi esame egocentriški ir visiem rūpime pirmiausia patys sau. Tad supraskime, kad taip pat galvoja ir kiti. Visi nori būti svarbūs, įvertinti, pastebėti, palaikomi. Viskas ką darote, kuo užsiimate, dėl ko stengiatės- yra tam, kad būtumėte įvertinti, kad pasijustumėte kažkuo geresni.
Kiekvienas žmogus tarsi atskiras pasaulis, kuris susiformavo įtakojamas aplinkos, kitų žmonių, asmeninės patirties, pastangų ir individualaus proto veikimo. Tačiau ne tik todėl blondinės gali nesuprasti subtilaus pasisakymo ar juokelio. Kartais žmogus tiesiog paskendęs savo pasaulio problemose. Pavyzdžių? Jūsų pašnekovas, su kuriuo nesėkmingai bandote susibendrauti- šiandien ryte atsikėlė neišsimiegojęs, patikrinęs banko sąskaitą nusivylė, kad pinigai dar nepervesti, vonioje paslydo užlipęs ant muilo ir susitrenkė koją (visą dieną skauda), galiausiai prisvilo blynai, o geriausia draugė parašė jog išvyksta į užsienį. Lyg to būtų maža- automobilio durelės buvo perbrėžtos, bendradarbis pranešė, kad algos vėluos, o buto šeimininkas reikalauja nuomos jau rytoj. Ir čia Jūs su savo juokeliais dar lendate ir nesuprantate kodėl žmogus net nešyptelėjo ir nesiklausė kai su dideliu ūpu pasakojote savo naują ir užvedančią idėją. Jūsų pašnekovas nebuvo iš tų, kurie negali Jūsų suprasti, jam tiesiog galvoje sukosi kitos mintys ir negalėdamas nuo jų atsiriboti jis tiesiog nebuvo susidomėjęs kitais mažiau reikšmingais dalykais. O kitu atveju gal būtumėte skaniai pasijuokę. Taigi Jūs imate galvoti, kad šis žmogus netinkamas bendrauti ir tiesiog imate jį tyčia ignoruoti, net kai kitą kartą iniciatyva rodo būtent minėtasis, problemų turintis žmogus.. Jūsų akyse jis pasirodė „pasikėlęs”, tad užtrenkėte duris ir pats ir uždarėte visus kelius su Jumis susibendrauti. Kaip bebūtų visgi nesusikalbėjimo problemų yra ir daugiau. Žmonės yra individualios asmenybės, kurios augo skirtingoje socialinėje, religinėje, politinėje aplinkoje, bendravo su skirtingais žmonėmis, skirtingai auklėjo tėvai, jie skirtingai leido laisvalaikį ir įtaką darė visai kitokia patirtis, prisiminimai ir pan. O kur dar asmeninės savybės kaip jautrumas, sentimentalumas ir pan. Sakoma jog savybės įgyjamos. Kai kurios galbūt, bet kai kurios tikrai jau būna mumyse nuo pat pradžių. Reikia konkretesnių pavyzdžių? Tarkime yra du berniukai, vienas tebūnie bus Julius, kitas Gytis. Julius gimė įtakingų politikų šeimoje, tačiau jie neturėdami laiko jam auklėti- samdė jam auklę. Gytis gimė paprastesnėje šeimoje kur mama medikė, o tėtis vairuotojas. Tėvai jį auklėjo panašiai kaip juos auklėjo jų tėvai ir stengėsi auginti sūnų taip kaip atrodė teisinga. Iš tikrųjų visa tai neturi tokios didelės įtakos kaip gali pasirodyti. Žmogus arba priešinasi tai įtakai arba ją priima. Blogiausia turbūt, kad tėvai neišmoko atsirinkti ir rinktis, o tiesiog perša ir primeta savo įtaką nepaaiškindami kas ir kodėl. Taip, taip, galime teigti, kad Julius užaugo agresyvesnis, labiau aktyvus už Gytį todėl, kad jam trūko tėvų šilumos, dėmesio, todėl, kad daug laiko praleido prie televizoriaus ir kompiuterio, nekontroliuojamas susidėjo su blogą įtaką darančiais draugais ir pan. Na gerai, bet kodėl niekas nepagalvojo, kad dar visai mažas, kol dar tėvai nebuvo pasamdę jam auklės- jis jau buvo labai aktyvus vaikas ir jau tada su juo buvo sunku susikalbėti. Jis dar nemokėjo kalbėti, o jau su juo buvo sunku. Taigi šie du berniukai buvo kaimynai: Gyčiui mama nuolat parnešdavo įvairių knygelių, vaistų pakuočių, leisdavo žaisti švirkštais (be adatų žinoma) ir „gydyti” žaislus. Vakarais tėtis pasiimdavo jį su savimi ir nuolat pasakodavo apie variklius, automobilius ir kitą techniką. Tuo metu tą patį laiką Julius žaisdavo kompiuteriu, karstydavosi medžiais ir montuodavo įvairius ginklus iš kurių vėliau šaudydavo į kates. Auklei tai neatrodė pavojinga ir ji tiesiog džiaugdavosi, kad gali ramiai skaityti žurnalas ir dar už tai gauti atlygį. Juk minėjau, kad jie buvo kaimynai, tačiau kažkodėl nežaidė kartu. Jie niekada nebuvo susitikę ir nesikalbėjo. Ir tikriausiai taip buvo todėl, kad jų tėvai nesikalbėjo. O tėvai nesikalbėjo ir vieni kitus nelabai mėgo be jokių aiškių priežasčių. Tiesiog bloga nuomonė susidariusi iš pirmųjų vizualinių įspūdžių ir žinojimo kas kur dirba. Taigi šie vaikai augo toje pačioje aplinkoje, tačiau jie buvo visiškai skirtingi. Nors tėvų išsilavinimas ir užimamos pareigos buvo visai ne panašios- tačiau pragyvenimo lygis buvo beveik vienodas. Tačiau Juliaus tėvai mėgo puikuotis savo turtais, o Gyčio tėvai tiesiog taupė ir neišlaidavo. Todėl berniukas buvo išmokęs džiaugtis paprastesniais dalykais ir visai nesijautė blogai kai jį palikdavo namuose vieną ir jokia auklė jo neprižiūrėjo. Julius paprasčiausiai nežinojo ką reiškia būti su aukle. O štai Julius nebūdavo patenkintas tuo ką turi ir vis norėjo naujovių, jo smalsumas buvo toks beribis, kad kone kasdien jam reikėdavo vis kažko naujo. Ir dabar spėkite kas iš jų išaugo? Aišku informacijos mažai, tačiau. Manote Gytis tapo greitosios pagalbos vairuotoju, o Julius nusikaltėliu? Ne! Gytis tapo inžinieriumi, o Julius puikiu verslininku. Kodėl? Gytis galbūt ir lavino savo kaip būsimo inžinieriaus mąstymą kasdien konstruodamas ir braižydamas popieriuje, tačiau jis šį polinkį turėjo dar nemokėdamas rašyti. Julius tapo verslininku dėl savo aktyvaus charakterio ir mokėjimo bendrauti, kuris beje atsirado iš didelio poreikio kalbėti. Pridėkime tai, kad jis susirado daug įtakingų draugų, taip pat nepamirškime įtakingų tėvų ir pan. Ir štai vieną dieną, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, viename vakarėlyje susitinka šie abu jau vyrais tapę berniukai, kurie iš pradžių ima nemėgti vienas kito, mat Julius ima kandžiai juokauti apie medikus, tarsi norėdamas tyčia įžeisti. Tačiau Julius taip elgiasi todėl, kad nori tarsi parodyti jog yra geresnis, nes jo tėvai politikai ir taip pasijusti vakarėlyje svarbesniu. Gyčio akimis tai viskas atrodo taip tarsi jo kaimynas tiesiog jo nemėgsta ir nori išprovokuoti konfliktą. Lyg to būtų maža diskusijoje apie politiką Gytis pareiškia nepasitenkinimą politikais ir jų požiūriu į medikus. Kyla ginčai, galiausiai viskas pasiekia muštynių lygį, mat nei vienas negalėjo nusileisti kuomet užgauliojami jų tėvai ir pan. Pasvarstykime ar tai būtų nutikę jei jų abiejų tėvai būtų buvę politikai arba medikai? Ko gero ne. Ir laimei šioje situacijoje atsiranda vienas blaivus pilietis- vakarėlio šeimininkas Pijus (tebūnie), kuris pažįsta šiuos abu žmones ir puola juos išskirti. Visi gerbia Pijų ir todėl nesipriešina jo norui užbaigti šį konfliktą, kuris daugeliui „žiūrovų” jau buvo patapęs įdomia atrakcija. Norėdamas gero jis šiuo du jaunuolius uždaro pirtyje ir palieka būti dviese su sąlyga, kad neišeis tol kol nesusitaikys. Ne, nesijaudinkite, jiems abiems labai patinka būti pirtyje ir jie neturi jokių širdies ar kvėpavimo problemų. Taigi pirtis tikrai nepadeda atvėsti, tačiau abu supranta kokio tikslo iš jų laukiama ir palaukę apie pusvalandį galiausiai ima kalbėtis. Taip, šie du daugybę metų nesikalbėję ir be jokios priežasties vienas kito nemėgę kaimynai ima kalbėtis! Be abejo Julius niekada nebuvo mėgėjas tokių kaip jis pats minėdavo „apsiseilėjusių pokalbių” (turima omenyje kuomet žmogus atveria savo jausmus), kuomet žmonės atveria savo jausmus ir būtent jam, nors buvo daug iškalbingesnis už Gytį- buvo sunkiau kalbėti. Nors Gytis ir nesuprato Juliaus juokelių apie ginklus, jam nebuvo tokie juokingi anekdotai apie aukles, o Julius iki galo nesuprato subtilių juokelių medicinos tema- tačiau visgi jie rado bendrą kalbą. Kitos išeities ir neturėjo kaip ją rasti. Jie ėmė dalintis prisiminimai apie vaikystę, apie upelį prie kurio tiek vienas, tiek kitas mėgdavo atbėgti pažaisti, apie kelią, kuriuo važinėjo dviračiais ir pan. Nors Julius ir nebuvo sentimentalus ir apsimetė, kad kai kurie dalykai jam nesukelia jokių emocijų, o kai ko neva išvis neatsimena- jie rado bendrą kalbą ir galiausiai tikrai susibendravo. Jie paprasčiausiai pasikalbėjo, dviese, be pašalinių akių, prieš kurias nekyla noras pasimaivyti, pasipuikuoti ir pan. Jie tą vakarą pirtyje pabuvo tiesiog žmonėmis, jie kalbėjosi… Ryte jie jau nebebuvo priešai ir supratę kodėl vienas su kitu vienaip ar kitaip elgėsi- atrado paaiškinimus visiems veiksmams ir poelgiams. Tačiau jei niekas nebūtų privertęs šių žmonių pabūti vieniems, jei jei nebūtų pasikalbėję- viskas būtų taip pat ir jie ir toliau būtų nesusikalbėję ir nesupratę vienas kito, buvę du skirtingi pasauliai tarp kurių svaidosi kibirkštys.
Taigi skirtinga patirtis, kitoks gyvenimo būdas įtakoja tai jog suprantame dalykus, skirtingą humorą, t.y. dalykai kurie mums yra juokingi, kitam žmogui, kuris to nepatyręs, bus ne tik nejuokingi, bet išvis nesuprantami apie ką eina kalba. Ir tik laiko leidimas drauge- gali padėti supanašėti ir suprasti vienas kitą. Bendri išgyvenimai, bendras laikas, bendri įspūdžiai ir akimirkos- suartina. Tad kuo daugiau laiko praleidžiate būdami kartu ir toje pačioje aplinkoje- tuo didesnė tikimybė, kad susikalbėsite o bendri juokeliai bus suprantami tik Jums, o kiti žiūrės „kreivai”. Taigi Julių ir Gytį iš dalies išgelbėjo ir tai, kad jei buvo kaimynai, jie turėjo bendrų prisiminimų, net ir nebendravę praeityje, tačiau gyvenę šalia. Jie jautė tarpusavio ryšį ir vėliau pripažino, kad konfliktavo tik norėdami pasirodyti prieš draugus. Žmonės visada konkuruoja ir nori būti geresni, tad norėjimas nukonkuruoti kaimyną kartais gali būti toks stiprus, jog pateisinamos visos priemonės.
Taigi mes nesusikalbame ne tik todėl, kad nesikalbame, bet ir todėl, kad dėl savo išdidumo net ir nesistengiame žmoniškai kalbėtis, nesistengiame suprasti. Vietoj to, kad stengtumėmės- tyčia viską žlugdome. O dar blogiau kai tingime kalbėtis ar parodyti savo žmogiškumą, parodyti jog turime jausmus ir mokame išklausyti ir pasidalinti patirtimi, išgyvenimais, sentimentais.
Bendri interesai- taip būtent jie padeda susibendrauti bet kam, net ir tiems kurie dedasi išvis bejausmėmis būtybėmis. Tačiau jei jie turi bendrų pomėgių, bendrų pažinčių ir nori ir gali apie tai kalbėti, o dar geriau nuveikti tai- visi keliai tapti geriausiais draugais atsiveria.
Tačiau, kad ir kaip egocentriškai norėtume jog mus pabandytų suprasti visi- taip nebus, nes žmonės skirtingi, žmonų pasauliai individualūs ir kai kurie net sužinoję šią tiesą- apsimes, kad to niekada neskaitė ir atmes bet kokią informaciją kuri pateikiama iš šono. Galbūt tiesiog kaltas įsitikinimas, kad ką sako kiti- ne tiesa. Kažką informacija gali paveikti, bet laikinai ir tik ne daugelis susimąsto ir imasi rimtų teigiamų pokyčių savo gyvenime, suprasdami, kad tikrai reikia galvoti ne vien apie save ir ne vien į viską žvelgti tik iš savo varpinės. Žodžiai lieka žodžiais, viskas priklauso nuo Jūsų ką darysite, kai padarysite ir kiek įdėsite pastangų. Užuot kritikavę ir smerkę kitus- pabandykime suprasti ir įžvelgti kažką gero. Pavyzdžiui kokia kvaila blondinė ar bukas draugas- tvarkydamas Tavo kambarį išmetė svarbų laišką ar loterijos bilietą. Užuot įniršę ir apšaukę šį žmogų- supraskime, kad jo protas dirba kitaip ir galbūt negali apsvarstyti visų galimų aplinkybių, nesudėlioja prioritetų, savaime neapžvelgia visų galimų variantų ir savo patirtyje niekada savęs neišmokė, kad reikia geriau atsiklausti užuot darius skubotus veiksmus. Tad vietoj smerkimo- įžvelkime gerąją pusę: žmogus norėjo gero, jis norėjo viską sutvarkyti ir tikrai ne iš piktos valios išmetė tai kas mums svarbu. Taip tai svarbu mums, tačiau kitam žmogui tai visiškai tuščias ir nieko vertas „popiergalis”. Žinau, kad tai būtų labai sunku, sunku suprasti ir nesmerkti, tačiau jei pasistengtume bent tiek kiek labiausiai eina- jau būtų į naudą. O žmogus pasikeisti į gerą gali ne tuomet kai jis kritikuojamas, o tuomet kai pagiriamas. Viso to mokausi ir aš pats. Reikia suprasti vieniem kitus, jog esame skirtingi: kas vienam visiškai bevertis dalykas- kitam gali būti visas pasaulis, kas kažkam svarbu- kitam tuščias reikalas, apie ką vienas nori kalbėti- kitam tai visai neįdomu, kas vienam sukelia juoką iki ašarų- kitam gali būti skaudi frazė. skirtinga patirtis, individualumas, mąstymo platumas- sudėliojo ir vis dar dėlioja mus tokius kokie esame. Bet nereikia dėl to sukti galvos, nereikia dirbtinai keistis jei to nenorime. Visi turime puikių pliusų, kurie tikrai gali nustelbti tuos minusus. Tačiau visgi stengtis vengti minusų ir juos taisyti- sveikintina!
Taigi pabaigai prisiminkime kodėl visgi nesusikalbame? Na? Taip, visų pirma nesikalbame, nes jei kalbėtumėmės- būtume išgelbėję šimtus situacijų ir nepraradę daugybę galimybių. Tiesiog visas gyvenimas būtų kitoks, būtų geresnis ir nuoširdesnis. Antra: paprasčiausiai nesistengiame suprasti kitų, nes manome, kad tik mes esame teisūs ir viską žinome. Nesistengiame pažvelgti kito akimis ar bent jau iš šono. Už tai negalime savęs smerkti, nes ne visi turime tokį mąstymą, kad galėtume į viską pažvelgti plačiai. Žmonės, kurie nelinkę atvirauti- tam turi savų priežasčių ir jei sau tai įteigė galbūt tiesiog norėdami atkreipti į save dėmesį ir būti pastebėti savitai reikalaudami supratimo. Turėkime omeny ir tai, kad dauguma žmonių sulaukę dėmesio, iniciatyvos- ima „keltis” ir patampa tikrai ne savimi, o tokiais kokie norėtų būti, t.y. apsupti dėmesio, įvertinimo ir pan. Kas gi apie tai nesvajoja? Lengva nėra, tikrai nesakau, kad tai lengva, bet įdėtos pastangos nenueis veltui. Nenusiminkite jei tai neduso norimų rezultatų taip greit kaip norėtųsi. Nepasiduokite. Šiais sunkiais laikais tikrai reikia ir trūksta žmogiškumo, supratimo, palaikymo ir užuovėjos vienas kitam. Tai suprasdami- galime būti vieningi, galime kitam žmogui suteikti tai ko jis nori labiausiai, o šis mums išpildys mūsų lūkesčius. Kad ir kaip norėtume jog visi suprastų mus, turime suprasti jog nesame pasaulio centras ir visų pirma patys turime suprasti kitus. O taip, tai tik žodžiai, tai sunkiau padaryti nei pasakyti, bet negi norėtumėte, kad viskas būtų lengva, negi būtų įdomu jei viskas būtų padėta ant lėkštutės ir dėl nieko nereiktų stengtis ir kovoti? Negi tikrai to norėtumėte? ir tikrai ne įdomiau pasiekti kažką gero ir pasakyti sau: aš tai padariau! Ir svarbiausia tai, kad tai padarėte ne savanaudiškai dėl savęs, o dėl kitų, kažkas dėl to tapo laimingesni ir viskas atsisuks į Tave ir galiausiai pats būsi laimingesnis žmogus.
Ir dar šis tas poroms… Prieš pradėdami rimtus santykius- kalbėkitės, nepasiduokite vien fiziniam potraukiui. Kalbėkite, supraskite vienas kito požiūrį, lūkesčius, tikslus, asmenines savybes. Ir tik supratę jog
net jei jie nesutampa, bet žmogus yra progresyvus ir Jūs tikrai galėsite papildyti ir suprasti vienas kitą, supanašėti ir tapti kaip vienas- tik tada pradėkite rimtus santykius. Ir po velnių, nemeskite kelio dėl takelio, jei jau pradėjote santykius- nepaleiskite to žmogaus, nepraraskite dėl konfliktų ar nesusipratimų, kad ir kaip nesinori ir sunku- kalbėkitės. Kalbėkitės tol kol viskas bus išsakytą ir išsiaiškinta. Ne tik klausykitės, bet ir kalbėkite, pasakykite viską, nes nėra tikslo slėpti, bijoti, gyvename vieną kartą ir neišsakyti žodžiai gali atimti iš mūsų galimybes. Atminkite, kad visos problemos išsprendžiamos, dar lengviau išsprendžiamos drauge, reikia tik apie jas kalbėtis, kalbėtis gražia forma ir stengiantis suprasti kitą. Jei norite kritikuoti- visų pirma pagalvokite kaip jaustumėtės pats to žmogaus vietoje ir parinkite kritikai kiek įmanoma švelnesnį toną, kuris atrodytų ne kaip priešiškas puolimas, o kaip draugiškas noras padėti. Juk Jūs nenorite pulti ir kariauti? Juk Jūs norite gero, tiesa? Jūsų partneris taip pat žmogus kaip ir Jūs, žmogus, kuris nori būti įvertintas, pagirtas, suprastas. Žmogus, kuris kad ir ką padarė- turėjo tam priežastį ir dažnai nesijaučia dėl to kaltas. Supraskite ir tai, kad net jei jis elgėsi blogai- gal tiesiog nepastebėjo jog taip elgiasi, nes Jūs paprasčiausiai jam nepasakėte, kad toks elgesys Jums nepatinka. Iš kur žmogus galėjo žinoti jog tai blogai ,jei Jūs to nesakėte. Gal tai tik Jums atrodo blogai? Aš, aš, aš- man blogai ,mane įskaudino, su manim pasielgė negražiai. Pirmiausia galvojate apie save ir net nesistengiate suprasti ir pateisinti Jus įskaudinusio žmogaus veiksmų. Galbūt jie net nebuvo tokie pikti kaip atrodo, galbūt jie tiesiog buvo neapgalvoti… Reikėjo apgalvoti prieš darant ar sakant? Nejaugi? Negi patys nepadarome kvailysčių ir tik po to pagalvojame, nejaugi patys esame idealūs ir kaip kompiuterizuoti robotai viską atliekame nepriekaištingai ir be klaidų? Kitą teisti lengva, nes padarė blogai mums! Man! Gal blogai pasielgusiam žmogui skauda net labiau ir jis jaučiasi kaltas, graužia save ir jam tikrai reikia mūsų palaikymo, nuraminimo, kad viskas ne taip jau blogai, kad viskas išsprendžiama, kad tereikia susėsti ir pasikalbėti. Pasikalbėti, po velnių! Užuot ieškoję vis kitų ir kitų partnerių gal geriau branginkime tai ką jau turime ir su tuo žmogumi dalinkimės įspūdžiais, gyvenimu, tuo kas linksma ir liūdna. Bendri išgyvenimai sustiprins ryšį ir padės vienas kitą suprasti. O štai naujam žmogui viską reikia papasakoti ir parodyti iš naujo. Kalbėkitės net kai nesinori, kalbėkitės visada ir apie viską, neslėpkite kažko, kas gali būti pakankamai svarbu, net jei tai atrodo smulkmena. Smulkmenos sudaro didelius dalykus, dideli dalykai gyvenimą. Viena smulkmena, vienas žodis- ir mūsų gyvenimas visiškai kitoks.
Išvada būtų tokia: visos mūsų tarpusavio problemos yra todėl, kad jų nesprendžiame, jos lieka neišspręstos ir atidėliojamos, nes paprasčiausiai nepasikalbame ir neišsakome to ką reikėtų bei patys nesistengiame išklausyti ir suprasti. Visų pirma net nesistengiame kalbėtis, o tik po to tą nesikalbėjimą įtakoja tai, kad esame skirtingi. Tačiau kad ir kokie skirtingi būtume- kalbame viena kalba- žmonių kalba. Ir tai nėra vien žodžiai, tai akių kontaktas, kūno kalba. Ir net jei kito žmogaus protas blokuoja Jūsų bandymą kalbėtis- raskite kelią, jis visada yra. Net jei ir nepavyks, bent jau būsite pabandę!
Kiekvienas žmogus tarsi atskiras pasaulis, kuris susiformavo įtakojamas aplinkos, kitų žmonių, asmeninės patirties, pastangų ir individualaus proto veikimo. Tačiau ne tik todėl blondinės gali nesuprasti subtilaus pasisakymo ar juokelio. Kartais žmogus tiesiog paskendęs savo pasaulio problemose. Pavyzdžių? Jūsų pašnekovas, su kuriuo nesėkmingai bandote susibendrauti- šiandien ryte atsikėlė neišsimiegojęs, patikrinęs banko sąskaitą nusivylė, kad pinigai dar nepervesti, vonioje paslydo užlipęs ant muilo ir susitrenkė koją (visą dieną skauda), galiausiai prisvilo blynai, o geriausia draugė parašė jog išvyksta į užsienį. Lyg to būtų maža- automobilio durelės buvo perbrėžtos, bendradarbis pranešė, kad algos vėluos, o buto šeimininkas reikalauja nuomos jau rytoj. Ir čia Jūs su savo juokeliais dar lendate ir nesuprantate kodėl žmogus net nešyptelėjo ir nesiklausė kai su dideliu ūpu pasakojote savo naują ir užvedančią idėją. Jūsų pašnekovas nebuvo iš tų, kurie negali Jūsų suprasti, jam tiesiog galvoje sukosi kitos mintys ir negalėdamas nuo jų atsiriboti jis tiesiog nebuvo susidomėjęs kitais mažiau reikšmingais dalykais. O kitu atveju gal būtumėte skaniai pasijuokę. Taigi Jūs imate galvoti, kad šis žmogus netinkamas bendrauti ir tiesiog imate jį tyčia ignoruoti, net kai kitą kartą iniciatyva rodo būtent minėtasis, problemų turintis žmogus.. Jūsų akyse jis pasirodė „pasikėlęs”, tad užtrenkėte duris ir pats ir uždarėte visus kelius su Jumis susibendrauti. Kaip bebūtų visgi nesusikalbėjimo problemų yra ir daugiau. Žmonės yra individualios asmenybės, kurios augo skirtingoje socialinėje, religinėje, politinėje aplinkoje, bendravo su skirtingais žmonėmis, skirtingai auklėjo tėvai, jie skirtingai leido laisvalaikį ir įtaką darė visai kitokia patirtis, prisiminimai ir pan. O kur dar asmeninės savybės kaip jautrumas, sentimentalumas ir pan. Sakoma jog savybės įgyjamos. Kai kurios galbūt, bet kai kurios tikrai jau būna mumyse nuo pat pradžių. Reikia konkretesnių pavyzdžių? Tarkime yra du berniukai, vienas tebūnie bus Julius, kitas Gytis. Julius gimė įtakingų politikų šeimoje, tačiau jie neturėdami laiko jam auklėti- samdė jam auklę. Gytis gimė paprastesnėje šeimoje kur mama medikė, o tėtis vairuotojas. Tėvai jį auklėjo panašiai kaip juos auklėjo jų tėvai ir stengėsi auginti sūnų taip kaip atrodė teisinga. Iš tikrųjų visa tai neturi tokios didelės įtakos kaip gali pasirodyti. Žmogus arba priešinasi tai įtakai arba ją priima. Blogiausia turbūt, kad tėvai neišmoko atsirinkti ir rinktis, o tiesiog perša ir primeta savo įtaką nepaaiškindami kas ir kodėl. Taip, taip, galime teigti, kad Julius užaugo agresyvesnis, labiau aktyvus už Gytį todėl, kad jam trūko tėvų šilumos, dėmesio, todėl, kad daug laiko praleido prie televizoriaus ir kompiuterio, nekontroliuojamas susidėjo su blogą įtaką darančiais draugais ir pan. Na gerai, bet kodėl niekas nepagalvojo, kad dar visai mažas, kol dar tėvai nebuvo pasamdę jam auklės- jis jau buvo labai aktyvus vaikas ir jau tada su juo buvo sunku susikalbėti. Jis dar nemokėjo kalbėti, o jau su juo buvo sunku. Taigi šie du berniukai buvo kaimynai: Gyčiui mama nuolat parnešdavo įvairių knygelių, vaistų pakuočių, leisdavo žaisti švirkštais (be adatų žinoma) ir „gydyti” žaislus. Vakarais tėtis pasiimdavo jį su savimi ir nuolat pasakodavo apie variklius, automobilius ir kitą techniką. Tuo metu tą patį laiką Julius žaisdavo kompiuteriu, karstydavosi medžiais ir montuodavo įvairius ginklus iš kurių vėliau šaudydavo į kates. Auklei tai neatrodė pavojinga ir ji tiesiog džiaugdavosi, kad gali ramiai skaityti žurnalas ir dar už tai gauti atlygį. Juk minėjau, kad jie buvo kaimynai, tačiau kažkodėl nežaidė kartu. Jie niekada nebuvo susitikę ir nesikalbėjo. Ir tikriausiai taip buvo todėl, kad jų tėvai nesikalbėjo. O tėvai nesikalbėjo ir vieni kitus nelabai mėgo be jokių aiškių priežasčių. Tiesiog bloga nuomonė susidariusi iš pirmųjų vizualinių įspūdžių ir žinojimo kas kur dirba. Taigi šie vaikai augo toje pačioje aplinkoje, tačiau jie buvo visiškai skirtingi. Nors tėvų išsilavinimas ir užimamos pareigos buvo visai ne panašios- tačiau pragyvenimo lygis buvo beveik vienodas. Tačiau Juliaus tėvai mėgo puikuotis savo turtais, o Gyčio tėvai tiesiog taupė ir neišlaidavo. Todėl berniukas buvo išmokęs džiaugtis paprastesniais dalykais ir visai nesijautė blogai kai jį palikdavo namuose vieną ir jokia auklė jo neprižiūrėjo. Julius paprasčiausiai nežinojo ką reiškia būti su aukle. O štai Julius nebūdavo patenkintas tuo ką turi ir vis norėjo naujovių, jo smalsumas buvo toks beribis, kad kone kasdien jam reikėdavo vis kažko naujo. Ir dabar spėkite kas iš jų išaugo? Aišku informacijos mažai, tačiau. Manote Gytis tapo greitosios pagalbos vairuotoju, o Julius nusikaltėliu? Ne! Gytis tapo inžinieriumi, o Julius puikiu verslininku. Kodėl? Gytis galbūt ir lavino savo kaip būsimo inžinieriaus mąstymą kasdien konstruodamas ir braižydamas popieriuje, tačiau jis šį polinkį turėjo dar nemokėdamas rašyti. Julius tapo verslininku dėl savo aktyvaus charakterio ir mokėjimo bendrauti, kuris beje atsirado iš didelio poreikio kalbėti. Pridėkime tai, kad jis susirado daug įtakingų draugų, taip pat nepamirškime įtakingų tėvų ir pan. Ir štai vieną dieną, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, viename vakarėlyje susitinka šie abu jau vyrais tapę berniukai, kurie iš pradžių ima nemėgti vienas kito, mat Julius ima kandžiai juokauti apie medikus, tarsi norėdamas tyčia įžeisti. Tačiau Julius taip elgiasi todėl, kad nori tarsi parodyti jog yra geresnis, nes jo tėvai politikai ir taip pasijusti vakarėlyje svarbesniu. Gyčio akimis tai viskas atrodo taip tarsi jo kaimynas tiesiog jo nemėgsta ir nori išprovokuoti konfliktą. Lyg to būtų maža diskusijoje apie politiką Gytis pareiškia nepasitenkinimą politikais ir jų požiūriu į medikus. Kyla ginčai, galiausiai viskas pasiekia muštynių lygį, mat nei vienas negalėjo nusileisti kuomet užgauliojami jų tėvai ir pan. Pasvarstykime ar tai būtų nutikę jei jų abiejų tėvai būtų buvę politikai arba medikai? Ko gero ne. Ir laimei šioje situacijoje atsiranda vienas blaivus pilietis- vakarėlio šeimininkas Pijus (tebūnie), kuris pažįsta šiuos abu žmones ir puola juos išskirti. Visi gerbia Pijų ir todėl nesipriešina jo norui užbaigti šį konfliktą, kuris daugeliui „žiūrovų” jau buvo patapęs įdomia atrakcija. Norėdamas gero jis šiuo du jaunuolius uždaro pirtyje ir palieka būti dviese su sąlyga, kad neišeis tol kol nesusitaikys. Ne, nesijaudinkite, jiems abiems labai patinka būti pirtyje ir jie neturi jokių širdies ar kvėpavimo problemų. Taigi pirtis tikrai nepadeda atvėsti, tačiau abu supranta kokio tikslo iš jų laukiama ir palaukę apie pusvalandį galiausiai ima kalbėtis. Taip, šie du daugybę metų nesikalbėję ir be jokios priežasties vienas kito nemėgę kaimynai ima kalbėtis! Be abejo Julius niekada nebuvo mėgėjas tokių kaip jis pats minėdavo „apsiseilėjusių pokalbių” (turima omenyje kuomet žmogus atveria savo jausmus), kuomet žmonės atveria savo jausmus ir būtent jam, nors buvo daug iškalbingesnis už Gytį- buvo sunkiau kalbėti. Nors Gytis ir nesuprato Juliaus juokelių apie ginklus, jam nebuvo tokie juokingi anekdotai apie aukles, o Julius iki galo nesuprato subtilių juokelių medicinos tema- tačiau visgi jie rado bendrą kalbą. Kitos išeities ir neturėjo kaip ją rasti. Jie ėmė dalintis prisiminimai apie vaikystę, apie upelį prie kurio tiek vienas, tiek kitas mėgdavo atbėgti pažaisti, apie kelią, kuriuo važinėjo dviračiais ir pan. Nors Julius ir nebuvo sentimentalus ir apsimetė, kad kai kurie dalykai jam nesukelia jokių emocijų, o kai ko neva išvis neatsimena- jie rado bendrą kalbą ir galiausiai tikrai susibendravo. Jie paprasčiausiai pasikalbėjo, dviese, be pašalinių akių, prieš kurias nekyla noras pasimaivyti, pasipuikuoti ir pan. Jie tą vakarą pirtyje pabuvo tiesiog žmonėmis, jie kalbėjosi… Ryte jie jau nebebuvo priešai ir supratę kodėl vienas su kitu vienaip ar kitaip elgėsi- atrado paaiškinimus visiems veiksmams ir poelgiams. Tačiau jei niekas nebūtų privertęs šių žmonių pabūti vieniems, jei jei nebūtų pasikalbėję- viskas būtų taip pat ir jie ir toliau būtų nesusikalbėję ir nesupratę vienas kito, buvę du skirtingi pasauliai tarp kurių svaidosi kibirkštys.
Taigi skirtinga patirtis, kitoks gyvenimo būdas įtakoja tai jog suprantame dalykus, skirtingą humorą, t.y. dalykai kurie mums yra juokingi, kitam žmogui, kuris to nepatyręs, bus ne tik nejuokingi, bet išvis nesuprantami apie ką eina kalba. Ir tik laiko leidimas drauge- gali padėti supanašėti ir suprasti vienas kitą. Bendri išgyvenimai, bendras laikas, bendri įspūdžiai ir akimirkos- suartina. Tad kuo daugiau laiko praleidžiate būdami kartu ir toje pačioje aplinkoje- tuo didesnė tikimybė, kad susikalbėsite o bendri juokeliai bus suprantami tik Jums, o kiti žiūrės „kreivai”. Taigi Julių ir Gytį iš dalies išgelbėjo ir tai, kad jei buvo kaimynai, jie turėjo bendrų prisiminimų, net ir nebendravę praeityje, tačiau gyvenę šalia. Jie jautė tarpusavio ryšį ir vėliau pripažino, kad konfliktavo tik norėdami pasirodyti prieš draugus. Žmonės visada konkuruoja ir nori būti geresni, tad norėjimas nukonkuruoti kaimyną kartais gali būti toks stiprus, jog pateisinamos visos priemonės.
Taigi mes nesusikalbame ne tik todėl, kad nesikalbame, bet ir todėl, kad dėl savo išdidumo net ir nesistengiame žmoniškai kalbėtis, nesistengiame suprasti. Vietoj to, kad stengtumėmės- tyčia viską žlugdome. O dar blogiau kai tingime kalbėtis ar parodyti savo žmogiškumą, parodyti jog turime jausmus ir mokame išklausyti ir pasidalinti patirtimi, išgyvenimais, sentimentais.
Bendri interesai- taip būtent jie padeda susibendrauti bet kam, net ir tiems kurie dedasi išvis bejausmėmis būtybėmis. Tačiau jei jie turi bendrų pomėgių, bendrų pažinčių ir nori ir gali apie tai kalbėti, o dar geriau nuveikti tai- visi keliai tapti geriausiais draugais atsiveria.
Tačiau, kad ir kaip egocentriškai norėtume jog mus pabandytų suprasti visi- taip nebus, nes žmonės skirtingi, žmonų pasauliai individualūs ir kai kurie net sužinoję šią tiesą- apsimes, kad to niekada neskaitė ir atmes bet kokią informaciją kuri pateikiama iš šono. Galbūt tiesiog kaltas įsitikinimas, kad ką sako kiti- ne tiesa. Kažką informacija gali paveikti, bet laikinai ir tik ne daugelis susimąsto ir imasi rimtų teigiamų pokyčių savo gyvenime, suprasdami, kad tikrai reikia galvoti ne vien apie save ir ne vien į viską žvelgti tik iš savo varpinės. Žodžiai lieka žodžiais, viskas priklauso nuo Jūsų ką darysite, kai padarysite ir kiek įdėsite pastangų. Užuot kritikavę ir smerkę kitus- pabandykime suprasti ir įžvelgti kažką gero. Pavyzdžiui kokia kvaila blondinė ar bukas draugas- tvarkydamas Tavo kambarį išmetė svarbų laišką ar loterijos bilietą. Užuot įniršę ir apšaukę šį žmogų- supraskime, kad jo protas dirba kitaip ir galbūt negali apsvarstyti visų galimų aplinkybių, nesudėlioja prioritetų, savaime neapžvelgia visų galimų variantų ir savo patirtyje niekada savęs neišmokė, kad reikia geriau atsiklausti užuot darius skubotus veiksmus. Tad vietoj smerkimo- įžvelkime gerąją pusę: žmogus norėjo gero, jis norėjo viską sutvarkyti ir tikrai ne iš piktos valios išmetė tai kas mums svarbu. Taip tai svarbu mums, tačiau kitam žmogui tai visiškai tuščias ir nieko vertas „popiergalis”. Žinau, kad tai būtų labai sunku, sunku suprasti ir nesmerkti, tačiau jei pasistengtume bent tiek kiek labiausiai eina- jau būtų į naudą. O žmogus pasikeisti į gerą gali ne tuomet kai jis kritikuojamas, o tuomet kai pagiriamas. Viso to mokausi ir aš pats. Reikia suprasti vieniem kitus, jog esame skirtingi: kas vienam visiškai bevertis dalykas- kitam gali būti visas pasaulis, kas kažkam svarbu- kitam tuščias reikalas, apie ką vienas nori kalbėti- kitam tai visai neįdomu, kas vienam sukelia juoką iki ašarų- kitam gali būti skaudi frazė. skirtinga patirtis, individualumas, mąstymo platumas- sudėliojo ir vis dar dėlioja mus tokius kokie esame. Bet nereikia dėl to sukti galvos, nereikia dirbtinai keistis jei to nenorime. Visi turime puikių pliusų, kurie tikrai gali nustelbti tuos minusus. Tačiau visgi stengtis vengti minusų ir juos taisyti- sveikintina!
Taigi pabaigai prisiminkime kodėl visgi nesusikalbame? Na? Taip, visų pirma nesikalbame, nes jei kalbėtumėmės- būtume išgelbėję šimtus situacijų ir nepraradę daugybę galimybių. Tiesiog visas gyvenimas būtų kitoks, būtų geresnis ir nuoširdesnis. Antra: paprasčiausiai nesistengiame suprasti kitų, nes manome, kad tik mes esame teisūs ir viską žinome. Nesistengiame pažvelgti kito akimis ar bent jau iš šono. Už tai negalime savęs smerkti, nes ne visi turime tokį mąstymą, kad galėtume į viską pažvelgti plačiai. Žmonės, kurie nelinkę atvirauti- tam turi savų priežasčių ir jei sau tai įteigė galbūt tiesiog norėdami atkreipti į save dėmesį ir būti pastebėti savitai reikalaudami supratimo. Turėkime omeny ir tai, kad dauguma žmonių sulaukę dėmesio, iniciatyvos- ima „keltis” ir patampa tikrai ne savimi, o tokiais kokie norėtų būti, t.y. apsupti dėmesio, įvertinimo ir pan. Kas gi apie tai nesvajoja? Lengva nėra, tikrai nesakau, kad tai lengva, bet įdėtos pastangos nenueis veltui. Nenusiminkite jei tai neduso norimų rezultatų taip greit kaip norėtųsi. Nepasiduokite. Šiais sunkiais laikais tikrai reikia ir trūksta žmogiškumo, supratimo, palaikymo ir užuovėjos vienas kitam. Tai suprasdami- galime būti vieningi, galime kitam žmogui suteikti tai ko jis nori labiausiai, o šis mums išpildys mūsų lūkesčius. Kad ir kaip norėtume jog visi suprastų mus, turime suprasti jog nesame pasaulio centras ir visų pirma patys turime suprasti kitus. O taip, tai tik žodžiai, tai sunkiau padaryti nei pasakyti, bet negi norėtumėte, kad viskas būtų lengva, negi būtų įdomu jei viskas būtų padėta ant lėkštutės ir dėl nieko nereiktų stengtis ir kovoti? Negi tikrai to norėtumėte? ir tikrai ne įdomiau pasiekti kažką gero ir pasakyti sau: aš tai padariau! Ir svarbiausia tai, kad tai padarėte ne savanaudiškai dėl savęs, o dėl kitų, kažkas dėl to tapo laimingesni ir viskas atsisuks į Tave ir galiausiai pats būsi laimingesnis žmogus.
Ir dar šis tas poroms… Prieš pradėdami rimtus santykius- kalbėkitės, nepasiduokite vien fiziniam potraukiui. Kalbėkite, supraskite vienas kito požiūrį, lūkesčius, tikslus, asmenines savybes. Ir tik supratę jog
net jei jie nesutampa, bet žmogus yra progresyvus ir Jūs tikrai galėsite papildyti ir suprasti vienas kitą, supanašėti ir tapti kaip vienas- tik tada pradėkite rimtus santykius. Ir po velnių, nemeskite kelio dėl takelio, jei jau pradėjote santykius- nepaleiskite to žmogaus, nepraraskite dėl konfliktų ar nesusipratimų, kad ir kaip nesinori ir sunku- kalbėkitės. Kalbėkitės tol kol viskas bus išsakytą ir išsiaiškinta. Ne tik klausykitės, bet ir kalbėkite, pasakykite viską, nes nėra tikslo slėpti, bijoti, gyvename vieną kartą ir neišsakyti žodžiai gali atimti iš mūsų galimybes. Atminkite, kad visos problemos išsprendžiamos, dar lengviau išsprendžiamos drauge, reikia tik apie jas kalbėtis, kalbėtis gražia forma ir stengiantis suprasti kitą. Jei norite kritikuoti- visų pirma pagalvokite kaip jaustumėtės pats to žmogaus vietoje ir parinkite kritikai kiek įmanoma švelnesnį toną, kuris atrodytų ne kaip priešiškas puolimas, o kaip draugiškas noras padėti. Juk Jūs nenorite pulti ir kariauti? Juk Jūs norite gero, tiesa? Jūsų partneris taip pat žmogus kaip ir Jūs, žmogus, kuris nori būti įvertintas, pagirtas, suprastas. Žmogus, kuris kad ir ką padarė- turėjo tam priežastį ir dažnai nesijaučia dėl to kaltas. Supraskite ir tai, kad net jei jis elgėsi blogai- gal tiesiog nepastebėjo jog taip elgiasi, nes Jūs paprasčiausiai jam nepasakėte, kad toks elgesys Jums nepatinka. Iš kur žmogus galėjo žinoti jog tai blogai ,jei Jūs to nesakėte. Gal tai tik Jums atrodo blogai? Aš, aš, aš- man blogai ,mane įskaudino, su manim pasielgė negražiai. Pirmiausia galvojate apie save ir net nesistengiate suprasti ir pateisinti Jus įskaudinusio žmogaus veiksmų. Galbūt jie net nebuvo tokie pikti kaip atrodo, galbūt jie tiesiog buvo neapgalvoti… Reikėjo apgalvoti prieš darant ar sakant? Nejaugi? Negi patys nepadarome kvailysčių ir tik po to pagalvojame, nejaugi patys esame idealūs ir kaip kompiuterizuoti robotai viską atliekame nepriekaištingai ir be klaidų? Kitą teisti lengva, nes padarė blogai mums! Man! Gal blogai pasielgusiam žmogui skauda net labiau ir jis jaučiasi kaltas, graužia save ir jam tikrai reikia mūsų palaikymo, nuraminimo, kad viskas ne taip jau blogai, kad viskas išsprendžiama, kad tereikia susėsti ir pasikalbėti. Pasikalbėti, po velnių! Užuot ieškoję vis kitų ir kitų partnerių gal geriau branginkime tai ką jau turime ir su tuo žmogumi dalinkimės įspūdžiais, gyvenimu, tuo kas linksma ir liūdna. Bendri išgyvenimai sustiprins ryšį ir padės vienas kitą suprasti. O štai naujam žmogui viską reikia papasakoti ir parodyti iš naujo. Kalbėkitės net kai nesinori, kalbėkitės visada ir apie viską, neslėpkite kažko, kas gali būti pakankamai svarbu, net jei tai atrodo smulkmena. Smulkmenos sudaro didelius dalykus, dideli dalykai gyvenimą. Viena smulkmena, vienas žodis- ir mūsų gyvenimas visiškai kitoks.Išvada būtų tokia: visos mūsų tarpusavio problemos yra todėl, kad jų nesprendžiame, jos lieka neišspręstos ir atidėliojamos, nes paprasčiausiai nepasikalbame ir neišsakome to ką reikėtų bei patys nesistengiame išklausyti ir suprasti. Visų pirma net nesistengiame kalbėtis, o tik po to tą nesikalbėjimą įtakoja tai, kad esame skirtingi. Tačiau kad ir kokie skirtingi būtume- kalbame viena kalba- žmonių kalba. Ir tai nėra vien žodžiai, tai akių kontaktas, kūno kalba. Ir net jei kito žmogaus protas blokuoja Jūsų bandymą kalbėtis- raskite kelią, jis visada yra. Net jei ir nepavyks, bent jau būsite pabandę!
