Šokoladas, rožės ir saldi, saldi naktis. 1-a dalis

Jie stovėjo tarpdury beveik pasiruošę atsisveikinti. Mergina pabučiavo jam į žandą.
-Ir viskas?- paklausė vaikinas. Mergina nusišypsojo:
-Ar myli mane?
-Myliu.
-Tai kodėl tuomet nepabučiuoji pirmas ir leidi man dabar išeiti?
-Nežinau.- Pasimetė vaikinas… Mergina toliau šypsojosi:
-Parodyk kaip mane myli.
-Bet juk tai banalu.
-O kas jei gyvenimas banalus? Ko Tu bijai?- paklausė mergina.
Ir ji jau buvo beišeinanti, tačiau vaikinas pribėgo, griebė ją už rankos ir tarė:
-Tu teisi, aš bijau, bet, kad ir kaip tai banaliai skambės, kai apkabinu Tave- ta baimė dingsta, tada ir tik tada jaučiuosi gerai.
-Žinau.- ji vėl šypsojosi, o jos akys blizgėjo- bet turiu dabar eiti, turiu išvažiuoti.
-Bet Tu sakei, kad liksi jei Tave sulaikysiu.
-Sakiau. Bet Tu to nepagalvojai.
-Nenoriu, kad išvažiuotum.
-Žinau, bet turiu išvažiuoti, negaliu kitaip. Bet jei man leisi tai padaryti, nors privalai leisti- galbūt nebesustiksime, tačiau jei neleisi, nors tai neįmanoma- tikriausiai liksim kartu.
-Aš nesuprantu…
-Ech tie vyrai.- ji ėmė juoktis.
-Kodėl negalime tiesiog palaukti?
-Aš mergina, aš moteris, aš graži, protinga, noriu jaustis mylima ir nenoriu laukti.
-Tai aš nevertas, kad manęs lauktum?
-Vertas. Bet leidžiu Tau rinktis.
-Kažkokia nesąmonė!
-Gyvenimas yra nesąmonė.
-Šiandien Tu per daug šmaikšti…
-Bet juk tokią Tu mane ir myli.
-Myliu
-Įrodyk!
-Kaip?
-Jau sakiau…
-Negaliu.
-Vadinasi nemyli…
-Myliu.. Bet Tu juk turi važiuoti.
-Turiu, bet Tu nesistengi…- šypsena jos veide sumažėjo ir pažvelgusi jam į akis, ji ėmė judėti link automobilio.
-Palauk, turiu Tau kai ką!
-Ir ką gi?
Vaikinas pribėgo ir apkabino merginą. Apkabino taip stipriai kaip niekada to nedarė:
-Visada slėpiau tai savyje, bijojau mylėti, bijojau jausti, bijojau gyventi. Gyventi taip kaip noriu, kaip trokštu ir kai supratau jog galiu Tave prarasti- pajutau, kad nebegaliu to slėpti. Noriu, kad liktum, niekur Tu neišvažiuosi, aš neleisiu. Mes visada per daug lengvai paleidžiame laimę, o po to patys graužiamės kokie esame nelaimingi.- vaikinas laikė ją apkabinęs stipriai, o merginai ištryško ašaros, džiaugsmo ašaros, tai buvo pirmas kartas kai jos mylimas žmogus pasakė kažką jausmingo ir džiuginančio širdį. Ji žinojo, kad jei nevažiuos- jos karjerai galas. Bet juk ji dvejojo ir tai privertė apsispręsti.
-Tai aš lieku?- paklausė mergina
-Taip, Tu lieki. Lieki su manimi ir aš Tavęs nepaleisiu! Netikiu, kad ką myli reikia paleisti, ką myli reikia mylėti ir stipriai laikyti.
-Tikrai?- ji šyptelėjo.
-Ne, važiuok- prarasi Tu, o ne aš.- ėmė šypsotis ir vaikinas.
-Dabar Tu šmaikštausi?
-Eikš.- jis paėmė ją ant rankų ir ėmė neštis atgal į namus.
-Palauk, reikia užrakinti automobilį.
-Velniop jį.- jis laikė ją tvirtai, taip tarsi ji norėtų ištrūkti, o jis turėtų ją sulaikyti. Bet juk panašiai ir buvo. Juk ji buvo beveik beišvažiuojanti.
-Ar supranti, kad jei būtum išvažiavusi- mano gyvenimas būtų pasidaręs kitoks?
-Aš vis dar galiu išvažiuoti- ji ėmė juoktis.
-Nieku gyvu.
-Kitoks? Geresnis?
-Tuoj aš Tau… Geresnis mat.- jis parvertė ją ant lovos ir ėmė kutenti. Tą vakarą jie leido nuostabiai: gaminosi kartu vakarienę, ilgai sėdėjo prie židinio ir kalbėjosi. Atsigulę ilgai žiūrėjo vienas į kitą ir nenustojo glamonėti. Jų rankos švelniai bėginėjo vienas kito kūnais. Jie užmigo apsikabinę…
O ryte jam pabudus, spėkite ar ji dar buvo šalia? Kaip pasielgtumėte Jūs? Pasirinktumėte karjerą ar mylimą žmogų? Žmogų, kuriuo buvo galima suabejoti ar karjerą, kuri negarantuos laimės?

Antrą dalį rasite čia

 

One thought on “Šokoladas, rožės ir saldi, saldi naktis. 1-a dalis

Comments are closed.