Po dviejų mėnesių gyvenimo, bandant riboti emocijas, jas atmetinėti, laikyti savyje ir ir t.t.- pirmą mėnesio dieną palūžau. Palūžau pačiu ne laiku, netinkamoje vietoje, netinkamai. Pratrūkau, iš pradžių galvojau, kad sprogsiu. Visgi viskas kas kaupėsi neatlaikė, tačiau visgi net ir tuo atveju pilnai neišsiliejo, nes po kiek laiko, gan greit nusiraminau. Supratau, kad toji mano pusė, tas žmogus nuo kurio bėgau- pasivijo mane ir man nepavyko savęs apgauti. Melas sau, jog galiu nieko nejausti, sulaikyti emocijas, gyventi su šypsena, kai širdies verkia- atsiliepė. Po to sekė šioks toks pokalbis su vadovu, jog nemeluočiau sau sakydamas, kad viskas gerai, kad galiu viską įveikti vienas. Ir nors ir suprantu, kad nėra gerai- esu nelinkęs tuo su kažkuo dalintis, pasakoti kas, kaip ir kodėl. Mano savitvarda net patį mane stebina. Sakoma jog kokias mintis pasėji- tokį gyvenimą ir gauni. Aš nežinau kokias pasėju, be jaučiu kaip viltis kasdien blėsta manyje. Mano optimizmas laikosi tik išoriškai, viduje nebetikiu niekuo. Dar nesenai maniau, kad viskas kaip visuomet: būna juk geresnių ar blogesnių akimirkų ir galiausiai viskas pagerėja. Bet šįkart jaučiuosi kitaip, šįkart jaučiu, kad net ir dedant visas pastangas, jog viskas gerėtų- niekas negerėja. Sakydamas niekas, neturiu omenyje visų smulkmenų, bet pačią esmę. Visi aplinkiniai, tarsi susitarę vis dažniau man sako ne, t.y. ignoruoja, lieka abejingi ir pan. Prarandu ne tik žmones, bet ir susidomėjimą įvairiomis veiklomis, kurios anksčiau man keldavo džiaugsmą. Dabar tos veiklos atrodo beprasmės, tarsi nebūtų dėl ko stengtis. Dėl savęs? Man daug nereikia. Man apskritai kažin ar bereikia kažko išvis. Turbūt visame šitame gyvenimo nusisukime nuo manęs šiuo klausymu, yra kažkoks tikslas, kažkokia esmė, pamoka ar kas. Aš nežinau. Viliuosi jog tai pamoka, o ne manęs žlugdymas. Jei kažkas sakytų, jog aš pasidaviau, jog nededu pastangų, aš tam žmogui nesudvejojęs pasakyčiau jog jis klysta, klysta net labai. Keista, bet kai kuriais atvejais, tos pastangos priveda prie dar didesnio nusivylimo ir aklavietės. Aš pasikeičiau, pasikeitė daug dalykų, apie kuriuos plėtotis dabar nenoriu. Bet imkim ir kad ir tokį, pirmiausiai šovusį į galvą: vaikai. Seniau vaikų nemėgau ir nenorėjau, apie tai netgi rašiau. Dabar keista, bet būtent tame matau daly gyvenimo prasmės. Tačiau tuo pačiu save kaskart įtikinu, jog tai ne man ir to nebus, kad ir kaip norėtųsi. Ne, gyvenimas nesustojo, šįkart jis to nepadarė, kaip jam įprasta tokiais atvejais, tačiau šįkart žaidžiama pagal naujas taisykles. Ir taip, mano mąstymas, liūdesio bangos dažnai atstumia žmonės, kuriems kažką užsimenu. Todėl ir nesu linkęs pasakoti, atvirauti, nes žmonės nepajėgūs išklausyti ar tuo labiau padėti. Visi turi savo bėdų ir niekam neįdomios svetimos. Net jei kažkas ir galėtų išklausyti- tai negalėtų padėti. Nes nesugalvoju kas išvis galėtų man padėti. Manau esu labai stiprus, nes tai kaip jaučiuosi senai turėjo mane įveikti, o aš vis dar čia. Kažkas pasakytų jog nėra kuo skųstis, jog turiu labai daug. Tas tiesa, vertinu tai labai, tai ką turiu. Bet emocijos mane vis pasiveja ir kartais nugali. Tada visokios kvailos mintys lenda į galvą, pasakau įvairiausių dalykų. Apsvarstau visokias galimybes. Ir taip, galvojau apie mirtį, bet neplanavau to, tik galvojau. Kai nebematai savęs po metų ar net po mėnesio- apgalvoji viską. Apgalvoji prie ko veda ši situacija ir ko gyvenimas nori šįkart. Išgyventi galima viską, bet ar yra prasmė tai išgyventi, ar yra dėl ko gyventi ar stengtis? Ar bent kažkam rūpi? Taip, tokiu metu galvojam apie save. Bet negalvoti apie save neišeina. Stengiuosi skirti dėmesio kitiems, bet tuo pačiu nepamirštu ir savęs. Visko saikingai. Ta tuštuma suteikia kažkiek ir džiaugsmo, kai tarsi nebeturi nieko ir mažais žingsneliais, be jokių anksčiau buvusių rūpesčių ar emocijų, džiaugies mažais dalykais, pastebi kitas smulkmenas, išmoksti viską vertinti kitaip. Persveri visą savo gyvenimą ir vertybes iš naujo, tarsi persikrauni ir esi pasiruošęs naujam etapui. Bet tuo pačiu mąstau dėl ko gi? Kam tai? Dėl savęs? Ir kam man tai? Įrodyti kažką sau? Negalvoti vien apie save? Koks tas teisingas atsakymas, kuris mane motyvuotų? Aš turiu jėgų kovoti, bet nebeturiu vilties, o tai turbūt labai svarbu ir labai įtakoja. Man labai keista, kaip visi nesusitardami tarpusavyje, gali vienu metu sukurti tam tikrą nuotaiką, elgtis panašiai. Savo įtakos tam nelabai matau. Imu vis labiau tikėti likimu, jog jis nusprendžia tas situacijas ir nieko negali pakeisti ,kad ir ką sakai ar darai tiems žmonės. Yra kaip yra ir būna kaip būna. Tai atima viltį dar labiau. Tiksliau gniuždo galutinai. Pastebėjau iš atskirų situacijų, iš daugybės panašių atveju, kai gali daryti viską- neina nieko pakeisti. Tarsi veiktų sistema, pagal iš anksto numatytus principus, kuriems negali priešintis. Jei taip yra iš tikrųjų- man čia ne vieta. Būti ta gyvenimo marionete. Tai yra tai, kam visuomet stipriai priešinausi. Vilties kasdien vis mažiau, kad ir ką daryčiau, kad ir kaip stengčiausi, ji mane palieka, o gyvenimas vis labiau įtikina, kad nieko gero iš to nebus. Nežinau ką jis man tuo nori pasakyti ir ar išvis nori. Tai kvaila. Liūdniausia kai nuvilia tie iš kurių mažiausiai to tikiesi. Nors mano nuotaikų kaita taip pat įtakoja daug. Vienu metu tarsi viskas gerai ir tuo pačiu metu lyg būtų viskas juoda. Ir šie abu variantai slenka drauge, tarpais leisdami vienam ar kitam rodyti iniciatyvą. Pradėjau skaityti knygas, ką seniau darydavau retai. Ir ką, taip, tai padeda, bet laikinai, kaip ir pramogos ar kiti dalykai. Viskas suteikia laikiną iliuziją, bet esmės galiausiai nekeičia. Toji esmė tokia didelė, kad nežinau kaip su ja kovoti. Viskas ką darau tampa laikinai projektais, kurie baigiasi ir tenka vėl galvoti kažką iš naujo. Taip, yra daugiau, ne viską pasakoju, pasakoju abstrakčiai. Realiai viskas kur kas sudėtingiau ir yra kur kas daugiau ką papasakoti. Deja kuo daugiau pasakoji, tuo daugiau nusipasakoji į lankas, o dar jei nuotaika tuo metu įtakoja pasakojimus… Tai atstumia žmones, jie dar labiau bėga. Todėl tenka apgaudinėti juo ir save, jog viskas gerai, būti linksmu, ištisai juokauti. Juokauju daugiau nei anksčiau, bandau taip sau ir aplinkiniams sudaryti teigiamą ir linksmą atmosferą. Tuo metu įsijaučiu į tą būseną ir kuo liūdniau man, tuo linksmesnis išorėje būnu. Nežinau link ko tai prives ir kiek reikės tam laiko ir kiek man užteks kantrybės. Nenoriu nei taip gyventi nei kažkokių drastiškų permainų. Nežinau ko noriu pats ir tai viską apsunkina. Ir taip aš ieškau savęs, nestoviu vietoje, nesėdžiu namuose ir t.t. Tie kas galvoja, kad kažko nebandau, nepadarau iki galo ar nesistengiu- klysta. Aš darau, darau labai daug, bet aš tikrai nesulaukiu rezultatų tokių, kokių noriu. O nesulaukiu, nes manau jog tai tiesiog neišsprendžiama problema su kuria tiesiog reikia gyventi ir tiek. Ilgainiui galbūt galima priprasti gyventi su kažkokiu defektu. Nežinau, galbūt ir pavyks, kodėl gi ne. Iki šiol daug kas pavykdavo. Ir nors ši būsena išskirtinė, bet galbūt taipogi sugyvenama. Nors vėlgi šiais žodžiais tik bandau save įtikinti, apgauti. Realiai aš balansuoju ties riba ir tikrai nežinau kas bus toliau. Aš tikrai nepasiduodu. Bet kad ir kiek didžiuočiausi savo progresu ir pasiekimais, regresas didesnis ir jis mane pasiveja. Neišeina nei kovoti, nei pabėgti. Noriu tikėti, kad viskas gerėja, tačiau taip nėra.