Seniai nedariau jokių įrašų. Taip buvo ne todėl, kad neturėjau ką pasakyti, nes pasakyti ir parašyti aš dar ir kaip turiu ką. Tačiau paskutiniu metu esu linkęs pasilaikyti daugelį dalykų sau. Visuomenė kaip laukinių banda, pasiruošusi tave suvalgyti, jei tavo nuomonė nesutampa su daugumos ir net nėra priešinga, o argumentuota trečia nuomonė (tik nepagalvokit jog bijau pasakyti tiesą). O kam gi rūpi argumentai? Niekam, niekas nesvarsto jokių variantų ir nepasigilina ieškodami atsakymų, svarbu loti, pykti, tikėti įsikibus vieną „tiesą”. Sakykim pasakai žmogui jog netiki dievu ir nepripažįsti jokios religijos, tai jis būtinai tave pavadins ateistu. Tada aš pasakau jog nesu ateistas, aš labiau antiteistas (jei jau reikia kažkaip būtinai įvardinti). Nutyla ir nežino ką sakyti, nes nežino kas tai. Ką noriu pasakyti: jog žmonės įsikibę savo tiesos, net nepasidomėjo kitais variantais (kas, kaip, kodėl, iš kur, kodėl taip teigia). Aš savo nuomonę grindžiu visais išnagrinėtais faktais, lygindamas istoriją, kelias sritis ir stebėdamas žiniasklaidos melą bei esamą šių dienų situaciją, kuomet turimus faktus ir žinias tikrini su kasdieniais įvykiais.
Bet ne apie tai aš čia norėjau pakalbėti. Žodžiu blog’ai, blog’ų, internetinių tinklaraščių rašymas. Yra žmonių, kurie mano jog rašyti blogą yra nevyriška, kvaila, nenaudinga ir t.t. Jie savo nuomonę grindžia, kad neva jausmų atskleidimas, „verkimas” prieš visus yra mergaitiškas bruožas (bet tai tada tik mergaitės gali rodyti jausmus? Hm.). Kaip žiūrėsi taip ir matysi. Mano nuomone blogo rašymas ir apskritai bet koks rašymas, kalbėjimas, išsikalbėjimas, nuomonės išsakymas yra sveikintina. Savo atveju aš rašau, nes visuomenė nesiklauso kai kalbi balsu, jie tarsi kaip vaikai užsikimšę ausis dainuoja dainelę. Niekas niekada nenori išgirsti argumentų ir tiesiog bėga nuo pagrįstos nuomonės išdėstymo ar bando tave perrėkti. Galiausiai viskas gali užsibaigti ir pykčiais ar dar blogiau. Kam tai naudinga? Tad geriau rašyti, rašant pagalvoti, viską ramiai (o kartais ir ne ramiai), tvarkingai išdėstyti. Kažkas paskaitys, gal pagalvos, gal susimastys. Ne tai ne, bet geriau pabandyti nei nedaryti nieko. Be viso to, mano blog’as turi ir daugiau kėslų. Vienas iš jų, jog tyčia piktesniais tekstais stengiuosi sukelti intrigą, priversti reaguoti aštriau, supykti ir pasakyti viską kas galvoje. Dažnai tai išlaisvina, priverčia išlįsti iš savo „sraigės namelio” ir imtis permainų. Ar aš nebijau taip susipykti ir įgyti priešų? Nei bijau nei nebijau, priešų turiu, kaip ir turiu tų, kurie supranta ir palaiko. Bet geriau taip nei apsimesti tuo kas nesi, sakyti nuomonę tą, kurią nori girdėti dauguma. Tokiu atveju stovima vietoje ir niekas nekinta. Už savo pagrįstą nuomonę reikia stovėti net jei stovėti teks vienam. Taip būsi sąžiningas bent jau prieš save. Dar kažkas pasakytų jog pasaulio nepakeisi. Kaip keista, o juk tie patys žmonės nuolat naudoja frazę: „jeigu nori pakeisti pasauli – pradėk nuo savęs” arba „jei nori pakeisti pasaulį – keisk pirma save” ir pan. Geriau jau šnekėti ir tai nieko nepakeis, nei tylėti nebandžius ir skųstis jog niekas nepasikeis. Geriau rasti du bendraminčius nei neturėti nei vieno. Geriau daryti ir klysti nei net nepabandyti. O net jeigu niekas ir nepasikeis, anei kiek ar dėl to reikia išsižadėti savo nuomonės, noro ją pasakyti, noro užrašyti? Dažnai kas nors bando nutildyti, nuslopinti, ne va vis tiek nieko nepakeisi, tik bus blogiau. Blogiau yra ne todėl, kad kažką pasakai, o todėl, kad niekas negirdi ką sakai. Paprastai žmogus išgirsta ne argumentus, o mato tave kaip priešą, kad ir ką ten būni pasakęs ar parašęs. Jis neanalizuoja, jam iškart įsijungia atmetimo reakcija, kaip ir skaitant šį straipsnį spėju ši reakcija jau įjungta. Ar tai mane privers nustoti rašyti? Ne. Nustoti rašyti turbūt privers žodžio laisvės ribojimas. Nuo pat blogo rašymo pradžios pastebiu jog žodžio laisvė vis labiau varžoma. Jei anksčiau galėdavai išsakyti ką galvoji, išreikšti aštrią kritiką, tai dabar iškart tampi valstybės priešu. Už ką? Dėl savo išsakytos nuomonės? Jūs rimtai? Jei nepalaikai daugumos nuomonės, tai jau būtinai esi priešas, esi rusas, lenkas ar būni nurašomas kokiam nemėgiamam politiniam tipažui. Niekas nesvarsto argumentų ir net negalvoja, kad jei nuomonės nesutampa, tai nebūtinai ji priešinga, priešiška, nebūtinai palaiko vieną ar kitą pusę. O kas jei nepalaikau nei vienos besipykstančios pusės? Kas jei turiu trečią nuomonę, kai vyrauja dvi? Kas jei turiu ketvirtą, nes ta trečioji kažkur man kliūna? Tokie dalykai, kaip ir tikrosios tiesos ieškojimas niekada nebūna svarstomi, vykdomi ir visuomenė bijo. Tie kurie ieško tiesos ir ją randa, būna jog su jais susidorojama. Taip kai kurie ir išsigąsta. Baimė, baimės sėjimas visuomenėje ir stabdo judėti pirmyn, būti vieningiems ir kažką keisti. Jei visi būtume drąsus, viskas būtų kitaip. Deja drąsos čia neužtenka, reikia būti ir neužliūliuotiems melo, kuris brukamas įvairiomis formomis kasdien. Net patys nepastebime kaip jį sukramtome ir nuryjame kaip tiesą. Nežinai ir rodos ramu, viskas gražu. Kai kurie žmonės taip renkasi gyventi vien dėl ramybės. Jie sako: leiskit man tiesiog eiti į darbą, mokėti mokesčius ir ramiai grįžti namo pažiūrėti televizorių, aš niekam nieko nesakysiu ir neprotestuosiu. Ir jiems leidžiama, jie visą tai daro, nugyvena savo etapą ir miršta. Tada juos užkasa ir pamiršta. Bet esmė ne tai jog siekti to, kad mūsų nepamirštų, esmė, kad nesileisti kvailinamiems ir kad su mumis elgtųsi kaip su vergais ar pilk mase (kokia leidžiamės laikomi). Niekas nevyksta veltui, viskas kas vyksta yra kruopščiai apgalvota ir turi savus tikslus. Tik kartais atrodo jog priežastys tokios paviršutiniškos, bet tiesa slypi kur kas giliau. Kas nors dabar, koks kritikas sakytų: iš kur tu viską žinai, ar nesijauti pasaulio bamba? Na taip, jis turi teisę pykti kai kažkas kalba ir kalba tai ko nesinori girdėti ar tai kas erzina. Sakau tai ką galvoju, o galvoju ne tai ką sugalvojau pats, o tai ką per daugelį metų supratau, padarydamas išvadas ir susijęs kelias sritis. Žinodamas tam tikrus faktus – neimu aklai jais tikėti, bet palyginu su tikrove ir tai darau nuolatos. Tai leidžia turėti nuomonė tokia, kokia ji yra. Rezultatai stebina ir išvados pasitvirtina nuolat. Tuomet ir nustoji abejoti jog būtent taip ir yra. Nors tiesą sakant nenustoji, visada turiu mažą viltį, kad viskas gal yra kiek geriau. Kartais pagaunu save kad beveik patikiu gražia tiesa jog viskas yra visai kitaip. Kai kurie žmonės sako jog tai mano tiesa, tarsi tai būtų mano fantazijos ir kad tai nesutampa su jų tiesa. Tuomet aš jiems atakau jog tai nėra mano tiesa ir tiesų negali būti kelios, t.y. jei kažkas sako jog žemė plokščia, o kažkas jog apvali ir du naujienų portalai rašo skirtingas nuomones, tai nereiškia, kad žemė yra vieniems plokščia, kitiems apvali, atsižvelgiant į nuomonę kuria jie tiki. Ji yra arba plokščia arba apvali, tiesa viena. Dar sako jog reiktų gerbti kitų įsitikinimus. Rimtai? Kokia to prasmė? Kad neklibinsi žmogaus ir paliksi gyventi jį apgaulėje? Tai čia gerai? Man nesinori gerbti, man norisi papurtyti, kad žmogus atsibustų. Tada jie sako: iš kur žinai, kad tavo nuomonė teisinga? Aš nežinau, aš ją grindžiu faktais, įrodymais, asmenine patirtimi, daugelio sričių stebėjimu, susiejimu tarpusavyje ir pan. Tuomet aš siūlau ne tikėti aklai mano ar kažkieno kito nuomone, o tiesiog pasidomėti, pasidomėti labai įvairiomis sferomis, šaltiniais, juos palyginti, paskaityti priešingų nuomonių tekstus ir bandyti rasti kur tiesa, o kur melas. Išmokti rinktis, atskirti, svarstyti, o ne aklai tikėti brukama tiesa. Galvojat ima ir daro būtent taip? Ne, daugeliui paranku gyventi kaip gyvenę, net jei supranta jog visa tai gilus, gilus mėšlas. Tiesiog dauguma tingi iš jo kapstytis. O mano blog’as, jis bent kažkiek turi motyvuoti pajudėti, išlaisvinti iš melo pinklių, supykti, jausti, susimąstyti, eiti ir daryti. Tad nepykit jei kas ne taip, ne iš blogos valios aš, o iš to jog mane erzina stebėti kai vyksta bukos nesąmonės. Kartais tiesiog nebeina tylėti. Ir man nesvarbu kiek naujų priešų tai sukurs. Aš kalbėsiu kai matysiu jog yra neteisybė. Jei aš nutilsiu, vadinasi miriau arba su manimi susidorojo. O su garsesniais žmonėmis dažnai susidoroja, kuomet argumentai net nelogiški, kuomet žmogus išvis su ironija a humoru parašęs straipsnį apie rusiją. Jį palaiko valstybės priešu, tiesiog todėl, kad jis turi tą trečia nuomonę, kuri skatina žmones mąstyti, pažvelgti į viską kitomis akimis. Tai matyt nenaudinga tiems, kurie valdo šią sistemą, verda šitą katilą. Sako su vėjo malūnais nepakovosi, bet ar neverta bandyti. Vis tiek kažkada mirsime, o proga kažką padaryti yra tik viena. Bet taip, galime būti savanaudžiais ir žiūrėti tik savęs. Dar galime viską iš eilės neigti ir kaip tie arkliai, kai į šonus negali žiūrėti, matyti visad tik vieną, o viską kitką neigti kaip negatyvus. Svarstyti, pasukti galvą, paanalizuoti? Ne, o kam čia, eikit žiūrėti žinių, kur bus pateikta sukramtyta melo dozė, o tada miegoti, nes rytoj į darbą pagal grafiką. Jie jums viskas čia gerai, tai liūdna, liūdna ir pikta, bet visų neįtikinsi, visiems neparodysi kažko kitaip. Taip jau yra, žmonės blokuoja ir atmeta. Bet jei tu imlus ir plačiau žiūrintis skaitytojas, tai paanalizuosi. Nesakysiu ką, nes tai tavo reikalas ką, kada ir kaip, nes tada pats, be niekino įsikišimo viską suprasi ir išsiaiškinsi. Tik nepamiršk, kad skeptikų ir trigdžių pilna, kurie trukdo rasti išsilaisvinimą pažįstant gryną tiesą. Tiesa tave išlaisvins, bet prieš tai ji tave supykdys. Tad jei nebijai nusiimti rožinius akinius pirmyn. Ir tai nėra kažkoks pesimizmas, tai yra realybė, tai yra tiesa. Nuo to pasaulis nepasikeis, saulė švies kaip švietusi, o oras bus toks pat. Jei žinosi tiesą, tai nepadarys tavęs blogesniu, tai padės tau priimti logiškesnius sprendimus ateityje. O temų ir sričių, kur tos tiesos trūksta ir kur visuomenė apgauta – yra begalė. Svarbu nepamiršti logikos, nepamiršti ne tik klausyti, bet ir girdėti, ne tik žiūrėti, bet ir matyti ir visa tai analizuoti. Nenoriu nieko analizuoti! Taip pasakytų eilinis žmogus, kuris nuolat pasakytose frazėse paima žodį tarsi iš konteksto ir interpretuoja savaip, net nesupratęs kas norim pasakyti. O pasakyti norima ne tai jog reikia sėdėti ir kažką analizuoti, o tiesiog gyventi ir gyvenant savaime stebi viską, tai tarsi greta einantis procesas, kurio eigoje mokaisi ir darai išvadas. Juk tai darome visi, taip atsiranda patirtis. Tad kodėl viso to nepakreipus naudinga linkme?
